Rolandas Paksas: „Nesu įsitikinęs, jog taip neracionaliai Lietuvos politinis isteblišmentas elgiasi vien tik iš kvailumo ar nepatyrimo!.. Ir jeigu mūsų šaliai būtų keliami kažkokie tai reikalavimai ar kriterijai, siekiant tapti dar viena JAV valstija, esu tikras, kad liberalkomunistų – globalistų totaliai užvaldyta Lietuva jau seniai dešimteriopai būtų juos įgyvendinusi!..“.Kadangi nieko atsitiktinio ne tik didžiojoje politikoje, bet ir šiaip mūsų gyvenime nebūna, retoriškai galėtume paklausti: kodėl tik vienas iš vienuolikos Europos Parlamento narių, atstovaujančių Lietuvą Briuselyje, išdrįsta pasakyti politiniam isteblišmentui „neparankią“ TIESĄ?..
Kodėl jankių „eksportuojamos demokratijos“ vasalų 2004 metais nuversto Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando PAKSO pilietiška pozicija, vertinimo kriterijai bei požiūris į esmines mūsų šalies, Europos ir viso pasaulio opias problemas taip ženkliai skiriasi nuo daugumos politikų, Europos Sąjungos federalizmo, globalizmo, liberalizmo šalininkų?..
Na ir pagaliau, kodėl politinį isteblišmentą aptarnaujanti sisteminė žiniasklaida, nustūmus į paraštes tiriamąją žurnalistiką, tesugeba metų metais murkdytis virtualios realybės pelkėje? Kodėl įkyriai brukama žmonėms pigi propaganda, formuojant dezinformacija bei cinišku melu grindžiamą viešąją opiniją?..
Nuolat klaidinamai ir skaldomai pilietinei visuomenei, manau, vertėtų prisiminti ir atidžiai įsiklausyti į žinomo Lietuvos politiko, dėl tik ką paminėtų priežasčių tapusio politinio isteblišmento Taikiniu Nr. 1, š. m. rugpjūčio mėn. pradžioje pasakytus žodžius:
„Lietuva tampa svetimų politinių interesų poligonu. Negalėčiau prisiminti svarbesnio klausimo, dėl kurio Lietuvos valdžia būtų bent pabandžiusi sužinoti tautos nuotaikas ir į jas atsižvelgtų prieš kažką rimtai nuspręsdama. Tokia normali praktika egzistuoja daugumoje Europos Sąjungos valstybių, išskyrus, žinoma, patį Briuselio komisariatą ir dar keletą išimčių. Lietuva – viena iš jų.
Karingai nusiteikusi Lietuvos prezidentė šią savaitę neabejotinai „pranoko“ daugumą Europos Sąjungos lyderių, išreikšdama begalinį susižavėjimą Amerikos Atstovų Rūmų patvirtintų priemonių planui prieš Rusijos energetiką, ir kirto iš peties iš karto po to, kai Europa išsakė savo nuogąstavimus dėl JAV veiksmų, kurie gali turėti neigiamos įtakos ne tik energetiniams projektams, susijusiems su Europos Sąjungos interesais.
Mūsų šalies vadovės pritarimas Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso planui įvesti naujų sankcijų paketą Rusijai nuskambėjo kaip akibrokštas. Kitaip tariant, Dalia Grybauskaitė „pastatė į vietą“ Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos ir kitų valstybių politikos elitą dėl tariamo nuolaidžiavimo Rusijai ir ėmėsi braižyti naujas Europos Sąjungos energetikos bendrosios politikos gaires“, – dienraščiui „Respublika“ teigė buvęs Lietuvos Prezidentas, Europos Parlamento narys Rolandas Paksas.
—————————————————————————————————–Vasarai baigiantis, naujo politinio sezono išvakarėse, gal tartumėte keletą žodžių, apžvelgiant realią situaciją Lietuvoje bei Europoje?
Norint įvertinti realią situaciją Lietuvoje, nejučiomis man toptelėjo toks palyginimas iš medicininės praktikos, kai vienas chirurgas savo kolegoms sako: štai kaip gerai pavyko operacija, viskas tiesiog idealiai buvo atlikta, bet tik ligonis kažkodėl tai ėmė ir numirė?!..
Lygiai taip ir dabar, žvelgiant į Lietuvos vidaus bei užsienio politikos prioritetus, kaip visa tai nušviečiama bei tiražuojama sisteminėje žiniasklaidoje, valdančiųjų sprendimais nusivylusiems piliečiams yra brukama nuomonė, esą viskas pas mus labai gerai ir teisingai daroma, tiktai netrukus, masiškai emigruojant žmonėms iš Lietuvos, valstybės teritorija paliks beveik tuščia, laisva nuo gyventojų… Dauguma paprastų žmonių yra taip nusivylę politikų pažadais ir valdžios neveiklumu, jog neišdrįsta nė galvos pakelti, nedrįsta ištarti tiesos žodį, jie jau tiesiog bijo bijoti!..
Turbūt sutiksite, jog valdžios neveiklumui pateisinti bei politinės korupcijos milijardinėms aferoms energetikos srityje pridengti, nebe pirmus metus kuriamas mitas apie Lietuvos pašonėje esančią „teroristinę“ valstybę Rusiją bei „puolančius rusus“?.. Politikieriai, garsiausiai šaukiantys apie energetinę priklausomybę nuo Rusijos, kažkodėl tai nenori matyti jų vykdomos itin destruktyvios, ekonomiškai nuostolingos ir pragaištingos Lietuvai „politikos“ pasekmių?!..
Kalbant apie mūsų šalies taip vadinamą energetinę nepriklausomybę, labai norėčiau, kad man kas nors konkrečiai paaiškintų, ką iš tikrųjų tai reiškia?.. Jeigu į kiekvienus namus atvestume dujų vamzdį, centralizuotą šildymą bei elektros laidus, tai gal ir neblogai būtų turėti tokį nuo nieko nepriklausomą, autonominį energetinį rezervą. Klausimas tik, kiek visa tai kainuotų valstybei?.. Ar atlaikys ligonis tokią sudėtingą operaciją?.. Ar dar ilgai didėjančias kainas bei mokesčių naštą pakels eiliniai šalies gyventojai, kai valdžioje esantys išdarinėja tokias nesąmones?!..
Nesu įsitikinęs, jog taip neūkiškai, neracionaliai Lietuvos politinis isteblišmentas elgiasi vien tik iš kvailumo, nepatyrimo ar nesupratimo!.. Ir jeigu mūsų šaliai būtų keliami kažkokie tai reikalavimai ar kriterijai, siekiant tapti dar viena JAV valstija, esu tikras, kad liberalkomunistų – globalistų totaliai užvaldyta Lietuva jau seniai dešimteriopai būtų juos įgyvendinusi!..
Nuolat matome, nespėja Amerikoje kažko sugalvoti, tarkim, įvesti naujas sankcijas Rusijai, o Lietuvos isteblišmentas iškart entuziastingai tam pritaria. Ir net jeigu ten pasakytų, jūs būsite pilotiniais triušiais, neabejoju, pas mus iškart su viskuo būtų besąlygiškai sutinkama!.. Negana to, mes jau ir kitus mokome, kaip turėtų elgtis Vokietija, Prancūzija bei kitos didžiosios Europos Sąjungos valstybės.
Nejau užmiršome, kas tai yra tikroji diplomatija? Užmiršome prioritetus, užmiršome, ką iš tikrųjų reiškia savarankiška užsienio ir vidaus politika?.. Lietuvos Respublikos Seimas yra visai nusišalinęs nuo užsienio politikos. Ar tai reiškia, jog Lietuva jau nėra parlamentinė valstybė ir tapo prezidentine?!.. Mes faktiškai tapome dar viena kolonija, dar vienu JAV protektoratu, kur išbandoma viskas, pradedant ginklais, energetikos resursais, o baigiant strateginiais, ideologiniais klausimais, liečiančiais santykius su mūsų Rytų kaimynais.
Kur Lietuvos geri santykiai su Lenkija? Jų nėra. Normalių santykių su Rusija jau seniai neturime. Kodėl nuolat „užmirštamas“ Lietuvos užsienio politikos prioritetas – palaikyti draugiškus santykius su savo kaimynais?.. Deja, dėl dirbtinai sukeltos ir inertiškai vykdomos konfrontacinės užsienio politikos viso to nėra. Gal ir sutikčiau, kad mes galėtume vykdyti tokią agresyvią Rytų kaimynų atžvilgiu užsienio politiką, jeigu Lietuva būtų tokio didumo valstybė kaip Kinija, Indija arba Brazilija, turinti įtakos pasaulio geopolitikos svyravimams.
Tačiau Lietuvai šimtmečiai gyvuojant būtent šioje geografinėje vietoje, mes turime būti mobilūs, lankstūs, ieškantys pozityvių sprendimų, gebantys konstruktyviai bendraudarbiauti ir sutarti su visais savo kaimynais. Ir visa tai turėtų būti daroma, siekiant užtikrinti mūsų šalies gyventojų gerbūvį, gerovę, saugią ateitį, vystymosi perspektyvą, o ne priešingai. Ne savo žmones turime aukoti dėl politinio „elito“ nepagrįstų norų ar tuščiagarbių ambicijų, bet atvirkščiai, žmonių idealai ir vertybės, mūsų pačių gyvenimas, vaikų ir vaikaičių ateitis – štai kam turėtų tarnauti Lietuvos politinis isteblišmentas!..
Rinkimų kampanijos metu žadėtoji Sauliaus Skvernelio skaidri „profesionalų vyriausybė“ , švelniai tariant, nuvylė daugumą Lietuvos žmonių. Milžiniškas atotrūkis tarp valdžios pažadų ir eilinį kartą apgautos visuomenės dalies, deja, nemažėja ir neatrodo, jog situacija artimiausius metu iš esmės galėtų keistis. Jūsų nuomone, kodėl iš „valstiečių“ priešrinkiminių pažadų beliko absoliutus šnipštas?
Atsakant į jūsų klausimą, matyt, labai tiktų amžiną atilsį A. M. Brazausko posakis: „Rinkimai baigėsi, prasideda konkretūs darbai, todėl užmirškime rinkėjams duotus pažadus!..“. Mano nuomone, vadinamoji „profesionalų vyriausybė“ tebuvo vienas iš viešųjų ryšių priešrinkiminių triukų, nes Lietuvos piliečiams visos politinės partijos bei politikai jau seniai yra nusibodę. Todėl viešųjų ryšių specialistai Valstiečių ir žaliųjų partijai patarė rinkimų metu nenaudoti sąvokos „partinis kandidatas“, bet kalbėti apie tai, jog įvairių sričių profesionalai bus kviečiami į naująją vyriausybę. O kas iš viso to gavosi prabėgus pusei metų, mes dabar matome.
Būčiau kiek santūresnis savo vertinimuose. Manau, klaida buvo tai, jog S. Skvernelio Vyriausybė atidarė daugybę visiškai nereikalingų frontų. Be abejo, tokia naujosios valdžios taktika iššaukė didelį visuomenės nepasitenkinimą. Aš tikrai nematau didelės naudos iš šiuo metu vykdomos Miškų pertvarkos reformos. Galima pagalvoti, jog miškų reforma vos ne pasaulinės svarbos reikalas. Nejau taip svarbu, kiek urėdijų Lietuvoje bus, daugiau nei keturiasdešimt ar tik 25?..
Lygiai taip nemenkos kritikos susilaukė ir naujosios valdžios pradėta įgyvendinti švietimo ir mokslo sistemos reforma, universitetų skaičiaus mažinimas, jungimasis ar nesijungimas, aiškiai nematant tokios „reformos“ galutinio tikslo, nežinant, kam iš tikrųjų tai bus naudinga. Kaip tame anekdote: lovas viešnamyje gali kiek nori stumdyti, bet jeigu nesikeičia darbuotojai, kažin kas iš tokios „pertvarkos“ gausis?..
Kita vertus, kokios didelės valdančiosios koalicijos klaidos bebūtų, akivaizdu, jog sisteminėje žiniasklaidoje pilamas dvigubai ar net trigubai didesnis purvas ir kritikos srautas, lyginant su ankstesnėmis vyriausybėmis. Nuolat skelbiami visuomenės pasitikėjimo reitingai rodo, esą opozicijoje esantys konservatoriai jau priartėjo ar netgi aplenkė „valstiečius“. Pastaruoju metu girdime, premjero Sauliaus Skvernelio reitingai taip ženkliai nukrito, jog kažin ar jam bepavyks šį rudenį atgauti turėtą visuomenės palaikymą.
Dirbtinai išpučiamas šeimyninis skandalas, matyt, siekiant pakenkti „valstiečių“ lyderiui R. Karbauskiui. Ar kas Lietuvoje anksčiau ką nors žinojo apie priverstą atsistatydinti Seimo narę Gretą Kildišienę?.. Tarytum kažkam labai įdomu, tiesiog „pasaulinės svarbos dalykas“, kokiu automobiliu ši ponia važinėjo į Seimą, kokius ji kailinius dėvėjo ir panašiai.
Būnant politikoje dvi dešimtis metų man labai nesunku suprasti, kokiu tikslu visa tai yra daroma. Valdžios perėmimo mašina jau paleista ir dirba pilnomis apsukomis. Todėl šį rudenį pasikeitimai Vyriausybėje bus neišvengiami. Kokie gudrūs socialdemokratai bebūtų, jie jau pergudravo save, todėl pasiliks šone. Bet kokiu atveju, prie valdžios vairo stos konservatoriai, o „valstiečiai – žalieji“ tebus juos aptarnaujantis padalinys. Ir tada viskas tarytum savaime „susitvarkys“. Betgi tokios valdžios dalybos reiškia tik vieną: eilinį kartą į daugumos rinkėjų valią paprasčiausiai bus nusispjauta!..
Juk būtent žmonių valia ir nulėmė tai, jog „valstiečiai ir žalieji“ po rinkimų gavo virš 60 mandatų. Už šią partiją balsavusieji patikėjo, kad „valstiečiai“ per rinkimus kalbėjo tiesą. Daugelis paprastų žmonių, nusivylę prieš tai buvusiais valdžioje, patikėjo „valstiečių“ pažadais. Tačiau neprabėgo ir vieneri metai, o žmonės jau normaliai priima opozicijoje esančius konservatorius. Nejau taip lengvai užmirštama, jog pastarieji tikrai mokės tuo pasinaudoti?!..
Neatsitiktinai vėl pasigirsta kalbos, raginimai paskaičiuoti, kiek Lietuvai yra skolinga subyrėjusi Sovietų sąjunga. Neaišku tik, kodėl būdami valdžioje konservatoriai patys nesugebėjo to padaryti ir prisiteisti iš Rusijos milijardinę kompensaciją Lietuvos okupacijos žalai atlyginti?!.. Kur tiktai įmanoma, ten yra kalamas pleištas Lietuvos santykiuose su Rusija. Betgi vykdant tokią užsienio politiką, konfrontacija su Rytais niekada nesiliaus. Ir todėl, neva siekiant atgrasyti „mus puolančią“ Rusiją, skiriamos milžiniškos lėšos krašto militarizavimui, kariuomenės modernizavimui bei ginklų pirkimui.
Nors rimčiau besidomintiems ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio geopolitika jau seniai yra aišku, sakykite prašau, kam tokia „karinio atgrasymo“ užsienio politika bei prolandsbergine rusofobija grindžiama konfrontacija su Rytų kaimynais iš tikrųjų pasitarnauja, kam tai yra naudinga – mūsų valstybei, paprastiems gyventojams, ar vien tik valdžią Lietuvoje uzurpavusiam politiniam isteblišmentui?
Šis jūsų klausimas savaime suponuoja atsakymą. Esu tikras, jog dauguma žmonių, kurie per rinkimus nebalsavo už konservatorius, netrukus ir vėl matys juos valdžioje!.. Ir aš tikrai nežinau, kas tokiu atveju bus premjeras – Gabrielius Landsbergis ar Saulius Skvernelis?.. Kažin ar pasitenkins konservatoriai Seimo pirmininko postu?..
Žodžiu, politinis ruduo Lietuvoje bus audringas ir permainingas. Nors man iš tikrųjų labai gaila, kad žmonių atmintis tokia trumpa. Kartoju, juk rinkėjai balsavo už „valstiečius ir žaliuosius“, nes jiems gerokai nusibodo konservatorių ir socialdemokratų retorika, t. y. valdžioje jau ne kartą buvusių senųjų politikų retorika, todėl jie ir balsavo už permainas. Nepraėjo nė metai po Seimo rinkimų ir Lietuvos politinis isteblišmentas „peržaidė“ viską. Valdžios perėmimui pajungiant nepriekaištingai veikiantį viešųjų ryšių mechanizmą, konservatoriai ir vėl atgaus anksčiau turėtus vyriausybės įgaliojimus.
Bet ar nemanote, kad R. Karbauskio – S.Skvernelio „valstiečiai“ faktiškai tarnauja tai pačiai politinei SISTEMAI? Tai yra, iš esmės jie niekuo nesiskiria nuo konservatorių ar socialdemokratų? Jiems paprasčiausiai pasisekė surinkti protesto balsus, kitaip tariant, ant žmonių nepasitenkinimo bangos, rinkėjams nusivylus prieš tai buvusiais valdžioje politikais, patekti į Seimą?
Aš manau, šiaip gi politikoje savaimingos bangos nebūna. Ji yra sukeliama politikų pastangomis ir tik tada ant tos bangos galima judėti. Kiekviena politinė jėga bando sukelti sau palankią bangą, siekdama laimėti rinkimus. Tai viena.
Kitas dalykas, pasikartosiu, nors aš ir matau daug nepadarytų svarbių darbų, nereikalingo triukšmo „valstiečių ir žaliųjų“ gretose, tačiau kritikos lygis net ir prastai dirbančių „valstiečių“ atžvilgiu Lietuvos žiniasklaidoje, totaliai užvaldytoje proamerikietiškų globalistų bei liberalkomunistų, yra keleriopai didesnis negu jie yra to nusipelnę!..
Pavyzdžiui, kokią žalą mūsų valstybei su savo „naktinėmis reformomis“, neūkiškumu bei konfrontacine politika bepadarytų niekada „neklystantys“ konservatoriai, sisteminėje žiniasklaidoje jų atžvilgiu iki šiol man dar neteko matyti tokios aršios kritikos, kaip pastaruoju metu buvo puolami „valstiečiai“.
Turbūt sutiksite, bene ryškiausias konservatorių destruktyvios politikos neūkiškumo pavyzdys, ypač nuostolingas Lietuvos valstybei ir gyventojams (neskaitant teisėsaugos neliečiamos ir jau „palaidotos“ milijardinės politinės korupcijos aferos „LEO.LT“) – itin brangiai iš norvegų nuomojamas suskystintų gamtinių dujų terminalas „INDEPENDENCE“, prisišvartavęs Klaipėdoje?!…
Lietuvos politikų kalbos bei pastarojo meto grandiozinis projektas skambiu pavadinimu „Independence“, neva siekiant užtikrinti mūsų šalies energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, paprasčiausiai man primena tokį absurdišką „biznį“, kai Šiaurės ašigalyje gyvenantiems eskimams norima pardavinėti šaldytuvus arba Sacharos dykumoje imama prekiauti smėliu.
Pavyzdžiui, mūsų politinis elitas džiūgauja, kad Lietuvą pagaliau pasiekė suskystintos dujos iš JAV. Tačiau nutylima ir nepaaiškinama žmonėms, ar šių dujų kaina gali būti konkurencinga su dujotiekiu iš Rusijos tiekiamomis gamtinėmis dujomis? Nepasakoma, kas padengs kainų skirtumą?.. Nereikia būti energetikos specialistu, kiekvienam protingam, mąstančiam žmogui ir taip aišku, kad iš Amerikos į Europą gabenamos suskystintos gamtinės dujos yra kelis kartus brangesnės.
Mūsų šalies „energetinė nepriklausomybė“ – tėra konservatorių pučiamas burbulas, propagandinis mitas, kuris praktiškai negali būti įgyvendintas. Priešingu atveju, Lietuva patirtų milijardinius nuostolius, nes tektų ties mūsų rytine siena nukirpti visus aukštos įtampos elektros laidus, panaikinti transporto kelius, užblokuoti geležinkelius bei oro erdvę, kad Rytų kryptimi negalėtų skraidyti jokie lėktuvai. Sunku net ir paskaičiuoti, kiek Lietuvos žmonėms kainuotų tokia mūsų šalies „energetinė nepriklausomybė“!..
Vos tiktai JAV politinis isteblišmentas paskelbė naujas sankcijas Rusijai, Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė pradėjo blokuoti dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą, nepaisant to, kad didžiosioms Europos Sąjungos valstybėms – Vokietijai, Prancūzijai, Italijai, Austrijai šis projektas ekonomiškai yra naudingas.
Manau, Lietuvoje nesunkiai atrastume daugybę tokios „politikos“ apraiškų ir jos subjektų. Tarkim, planuojama skirti jau ne du, o 2,5 procentus nuo BVP šalies gynybai, nors didžioji dauguma žmonių tikrai negyvena absoliučiame pertekliuje (trečdalis gyventojų balansuoja ant skurdo ribos), o Lietuva tai ne Arabų Emiratai! Nejau iš tikrųjų mūsų valstybė, atsitvėrusi apkasais, taps buferine zona ir karštojo karo poligonu?!..
Nors ir sunku tuo patikėti, tačiau pastarojo meto politinio „elito“ sprendimai užsienio politikos srityje kažin ar begali nuteikti optimistiškai. Daugumai paprastų žmonių mūsų šalies militarizavimas bei žiniasklaidoje nuolat eskaluojama karinė retorika kelia didelį nerimą.
Bet, vėlgi, paklauskime, o kam visa tai yra naudinga? Visų pirma, tam pačiam isteblišmentui, siekiančiam užsitarnauti politinius postus. Be abejo, tokia „karo politika“ yra naudinga ir karinės pramonės šulams. Juk būtent jie, Europos ir viso pasaulio valstybėms tiekdami savo produkciją, susižeria milžiniškus pelnus!..
Mes gerai žinome, visų karų ir stambiausių pasaulio krizių atvejais pirmiausia nukenčia paprasti žmonės, neatsakingų politikų valia įmesti į tą mėsmalę bei kruviną chaosą. Iš karinių konfliktų, „spalvotųjų revoliucijų“, valstybinių perversmų daugiausiai pelnosi ir lobsta globalistai – karo pramonės magnatai, gaminantys tankus, karinius lėktuvus, patrankas, karinę amuniciją ir t. t.
Dabartinis kainų augimas Lietuvoje ir milžiniška socialinė atskirtis yra ne kas kita, kaip mūsų politinio isteblišmento tarnystės stiprioms užsienio interesų grupėms ir Briuselio biurokratijai padarinys. Todėl naivu būtų tikėtis, kad bent jau artimiausius dvejus metus Lietuvoje kas nors iš esmės galėtų pasikeisti.
Aš labai gerai prisimenu neatitikimą tarp sovietmečiu iš Maskvos kas vakarą transliuojamos žinių laidos „Vremia“ propagandinės „realybės“ ir koks tuo metu buvo realus gyvenimas. Tačiau dabartinis NEATITIKIMAS tarp oficialiųjų žinių ir realaus gyvenimo tariamai „nepriklausomoje“ Lietuvoje, sakyčiau, yra dvigubai ar netgi trigubai didesnis nei sovietmečiu. Virtualus gyvenimas, kurį bandoma žmonėms įteigti masinės informacijos priemonėmis, ir mus supanti realybė – tai du absoliučiai skirtingi dalykai!..
Sakyčiau, tiesiog absurdiškas ir neūkiškumas, jog valdžioje esantys niekaip nesugeba sutvarkyti griūvančio mūsų valstybės simbolio – Gedimino pilies kalno, mat niekaip nepavyksta sustabdyti yrančio šlaito nuošliaužų, o mes jau esame pasiryžę siųsti savo karius į Iraką ar Afganistaną kovoti su „Islamo valstybės“ teroristais. Bet ar mūsų politinis isteblišmentas bent pagalvoja apie pasekmes, jeigu kažkoks radikalus islamo teroristas-mirtininkas, sumanęs keršyti Lietuvai, staiga ims ir susisprogdins Ignalinos atominės elektrinės teritorijoje?!.. Kokios pasekmės šalies gyventojams tada bus su mūsų valdžios ištižimu ir visa ta „profesionalų“ vyriausybe?!..
Štai kodėl dauguma blaiviai mąstančių tautiečių nepritaria tokiai „politikai“, nesantaikos ir karo kurstymo propagandai. Visuomenės bauginimas tariamomis grėsmėmis iš Rytų bei gyventojų mulkinimas kelia pasipiktinimą, todėl darbingo amžiaus žmonės kraunasi lagaminus ir bėga iš Lietuvos, kuo toliau nuo tokio valdžios savivaliavimo, tolyn nuo jiems brukamų „virtualių“ žinių ir realybės neatitikimo. Ne tik kompetencijos, bet ir elementaraus padorumo stokojantis politinis isteblišmentas, ignoruojantis daugumos žmonių valią, kažin ar pajėgus bent pristabdyti grėsmingai išaugusios migracijos srautą. O juk tokia išsivaikščiojanti bei užvaldyta Lietuva kitąmet minės savo NEPRIKLAUSOMYBĖS šimtmetį!..
Kadangi palietėme opiausias mūsų valstybės valdymo bei užvaldymo problemas, reziumuojant, ką patartumėte tiems, kuriems iš tikrųjų rūpi Lietuvos ateitis?..
Manau, šiame kontekste ypač aktualiai nuskamba sovietmečiu represuoto ir tik prabėgus 19 metų po mirties pilnai reabilituoto buvusio Lietuvos Prezidento Aleksandro STULGINSKIO pasakyti žodžiai: „Laisvės klausimą gali išspręsti tik pati lietuvių Tauta, tad toj kovoj tik ja remtis“.
Visų pirma, reikėtų išdrįsti kalbėti tiesą ir tiktai tiesą. Mes turime nebijoti siekti tiesos ir teisingumo visose gyvenimo srityse. Garbingai pripažinus savo klaidas, būtina pirmiausia patiems keistis, na ir žinoma, ryžtingai vienytis, telktis kilniam tikslui – vardan tokios Lietuvos, kur „TIESA ir ŠVIESA mus žingsnius telydi“. Tada ne tik valdžioje esantys politikai, bet ir kiekvienas šalies gyventojas iš tikrųjų galėtų pasitarnauti mūsų brangiai Tėvynei.
Regis, tereikia „mažmožio“ – neužsidaryti savyje, „nepaskęsti“ asmeninėse, buitinėse problemose. Ir jeigu mes išliksime pilietiškai aktyvūs, priešinsimės absurdiškiems valdžios sprendimams, socialinės atskirties didinimui, žmonių skurdinimui, jei būsime nepakantūs neteisybei, šmeižtui, melui, nepasiduosime politinei propagandai, mūsų valstybės užvaldymui, akivaizdžiam neatitikimui tarp virtualaus ir realaus gyvenimo, tada dar ne viskas prarasta.
Tačiau visai nieko nedarant Lietuvos labui, jeigu mes ir toliau būsime, kaip kažkada sakė vienas iš kompetentingiausių finansų ministrų, šviesios atminties Romualdas Sikorskis, „veršių tauta“, kuriai jau kišamas peilis po kaklu, o mes tik nuolankiai mirksime ir tylime, nenujausdami realaus pavojaus, tai dar po kelių dešimtmečių tokios „politikos“ mes neišvengiamai prarasime savo valstybę!..
Dėkoju už pokalbį.