Prieš 25 metus, kai buvo suformuota pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, jos nariams teko susidurti su tokiais iššūkiais, kokių šiandienos politikai nė neįsivaizduoja. Apie gerus atlyginimus ir reitingus tada niekas negalvojo, nes buvo dirbama ne partijai, o Lietuvai. 27 dolerius komandiruotei draugiškai „sumesdavo“ visi ministrai. O ir ginklo laikymas stalčiuje buvo visiškai normalus dalykas. Savo prisiminimais apie darbą pirmaisiais laisvės metais dalijosi 25-metį paminėjusios pirmosios Vyriausybės nariai.
Balandžio 11 dieną suėjo lygiai 25 metai, kai prisiekė pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė. Ši sukaktis paminėta praėjusį penktadienį, balandžio 10-ąją, kai į simbolinį posėdį buvusioje darbovietėje, tuometiniuose Vyriausybės rūmuose (dabar – Užsienio reikalų ministerija), – susirinko pirmieji ministrai.
Tiesa, ne visi. Pirmasis Ministrų kabinetas jau be amžinybėn iškeliavusių vicepremjerų Algirdo Brazausko, Romualdo Ozolo, finansų ministro Romualdo Sikorskio, ryšių ministro Kosto Birulio. Dėl sveikatos su kolegomis neatvyko pasimatyti ir pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerė Kazimiera Prunskienė bei socialinės apsaugos ministras Algis Dobravolskas.
Nemaža dalis pirmosios Vyriausybės narių susitikime dalijosi pamąstymais, kad, palyginti su tuo, kaip sunku buvo anksčiau, dabartinės Vyriausybės darbas – vieni juokai.
Vyriausias Ministrų kabineto narys statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis atviravo niekad neįsivaizdavęs, kad pirmoji Vyriausybė susirinks po 25 metų.
„Tie 25 metai, iš kurių keletas metų, kai dirbome, pavyzdžiui, mano gyvenime buvo labai laimingi, aš juos labai gerai atsimenu“, – graudinosi jis.
Nebuvo nei baimės, nei pinigų
„Vartydamas savo užrašus randu daug įdomios medžiagos, kuri leidžia susimąstyti, kaip apskritai mes išgyvenome ir išsilaikėme, – simboliniame posėdyje kalbėjo vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis. – 1990 metais Vidaus reikalų ministerija buvo finansuojama iš Maskvos biudžeto. Taigi reikėjo interesus suderinti su Lietuvos siekiais, o materialinius interesus suderinti su Maskva. Tai nebuvo lengva. „Biedna“ buvo Vidaus reikalų ministerija.“
Jis prisiminė, kiek džiaugsmo buvo, kai pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos pareigūnus, padedant prekybos ministrui, pavyko aprūpinti odinėmis striukėmis.
Energetikos ministras Leonas Vaidotas Ašmantas juokavo, kad dabar, kai yra prieinama Europos Sąjungos parama, neaišku, daugiau lėšų yra įsisavinama ar pasisavinama.
„O anksčiau pinigų nebūdavo, niekas jų neduodavo. Reikėdavo patiems susigalvoti, susimąstyti, iš kur jų gauti. Tačiau tas buvo daroma. Daroma galbūt pakankamai rizikuojant, nes iš vienos pusės – draugai, iš kitos – priešai“, – prisiminė jis.
Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys pasakojo, kad būtent pirmoji premjerė K.Prunskienė, laužydama tuometines tradicijas, pradėjo kviesti Ministrų kabineto narius bendrų darbo pietų: „Buvo tradicija rinktis pietauti ir prie bendro stalo aptarinėti visus klausimus kolegialiai, neformaliai, bendrauti taip, kad kabinetas susikurtų. Taigi po visų tų nomenklatūrinių ryšių atsirado gyvas bendravimas ir tai buvo didžiulis K.Prunskienės nuopelnas.“
D.Kuoliui įsiminė ir tai, kad buvę ministrai buvo pasiruošę dėl Lietuvos net gyvybę aukoti: „Ministrai buvo ginkluoti. Štai A.Nasvytis, būdamas statybos ir urbanistikos ministru, stalčiuje laikė granatą. Atsimenu ir ministrą Vaidotą Antanaitį, kuris atėjęs su miškininko uniforma į Vyriausybės posėdį per pučą išsitraukė didžiulį naganą, į jį kimšo šovinius ir sakė: „Aš gyvas nepasiduosiu.“ Dar atsimenu, kaip sausio naktį mes su A.Nasvyčiu lipome viršun pas Romualdą Ozolą ir jis, pasidėjęs automatą ant stalo, taip pat kalbėjo, kad gyvas nepasiduos.“
„Dabar visi sako, kad mūsų Vyriausybės komanda buvo kitokia. Kitokia nei kitos Vyriausybės komandos, – sakė pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius. – Dažnai man užduoda klausimą, kodėl mes buvome kitokie. Pirmiausia dėl to, kad mes visi dirbome Lietuvai, kad ji būtų turtingesnė, o jos žmonės laimingesni. Tuo metu dar nebuvo Darbo kodekso, todėl mes dirbome vadovaudamiesi pagrindinėmis žmogiškosiomis vertybėmis ir tuo didžiuoju tikslu, kuris mus vienijo. Daugiausia atsiskaitėme ne savo asmeniniais pasiekimais, o darbo rezultatais.“
Prekybos ministras, Pirmosios Vyriausybės narių klubo prezidentas Albertas Sinevičius, kalbėdamas su „Respublika“, akcentavo, kad dėl vieno dalyko tuometiniams ministrams dirbti vis dėlto buvo lengviau – jie netarnavo partijoms ir sprendimus galėjo priimti savo galva.
„Tais laikais žodis „politika“ buvo ne taip dažnai valkiojamas kaip dabar. Kai užgimė Sąjūdis, niekas nežiūrėjo, kokios tu partijos, pakraipos politikas, raudonas ar baltas, ar centro komitete, ar dar kur kitur. Žmonės, bangos pagauti, ėjo ir darė viską nuoširdžiai. Aš neįsivaizduoju, kad tais laikais kas nors būtų atsistojęs ir pasakęs, kaip dabar sako: „Nieko nežinau – mums priklauso 13 pavaduotojų.“ Ministrai viską spręsdavo savo galva, pasitarę su pavaduotojais. O ir K.Prunskienė, kai surinko mus visus, pasakė: „Mieli ponai, dabar kiekvienas savo srityje esate mano vicepremjeras. Taigi tvarkykitės taip, kaip reikia“, – prisiminė jis.
Anot A.Sinevičiaus, apie komandiruotes pirmąja klase ministrai nė nesvajojo. „Džiaugdavaisi apskritai bilietą gavęs. Pamenu, kai mus pradėjo „pjauti“ prieš Sausio 13-ąją, parašė popierių su visais įgaliojimais, kad siunčiame užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą į užsienį, kad jis, esant reikalui, kalbėtų ir veiktų valstybės vadovo vardu. Mes šiaip ne taip, kas iš kokio seifo galėjome, sukrapštėme jam 27 dolerius kelionei. Toliau jau pačiam reikėjo suktis, prašyti pagalbos. Audrius Butkevičius sulūžusiu žiguliu jį tada nuvežė iki Lenkijos sienos“, – dabar su šypsena pirmosios Vyriausybės sunkumus prisimena A.Sinevičius.
Jis sako, kad paskirtiems ministrams tada atlyginimų klausimas apskritai nebuvo aktualus. „Kai mes pradėjome dirbti, mūsų alga buvo 530 rublių. Buvo paskirtas vairuotojas, mašina, jokios apsaugos. Rūbininkė geriausiai žinodavo, ar yra ministras, ar ne“, – juokėsi jis.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“