Kai išsiveržė Vezuvijaus ugnikalnis, Pompėja ramiai miegojo. Nespėjo išsigelbėti. Nepastebėjo Vezuvijaus atbudimo ženklų. Neįspėjo orakulai. Nors tokių ženklų tikrai buvo. Ne, Pompėja kaitinosi savo pirtyse. Žavėjosi statulomis, freskomis. Tikėjo dievais. Ir nė kiek nepagalvojo, kad visa ši būtis pasibaigs.
Ar mes esame kitokie? Mes irgi pompėjiečiai. Negirdintys tektoninių bildėjimų. Mes irgi priartėjome prie savotiško lūžio taško. Kai mūsų įprastą būtį jau reguliuoja „vezuvijai“.
Galutinai išsikristalizavo priešprieša „Lietuva nenori – Lietuvos valdžia nori“. Gyventojai euro nenori – Lietuvos valdžia nori. Gyventojai nori referendumų – Lietuvos valdžia nenori. Gyventojai pripažįsta, kad lietuvių kalba – valstybinė. O valdžia jau siūlo Lietuvos piliečio pase rašyti raides nuo antkapių. Gal dar antkapį paprašys į migracijos poskyrius atboginti? Kaip daiktinį filologinį įrodymą. Kad paso pildytoja nesuklystų. Kitąkart gal nuspręs, kad lietuvių kalboje per daug linksnių ir nereikia vienaskaitos. Nes mūsų galybė daugybėje. 28-iose daugybėse. O vienaskaita skatina vienišumą. Izoliaciją. O linksniai mus per daug sulanksto. Kaip armonikos dumples. O kam tos galūnės? Žmogus ir taip turi galūnes. Ar matėte kalbą su kojomis. O kodėl dar nepatobulinus aritmetikos? Kad skaičiuotume tik iki dešimt. Mažiau suprasim, kiek valstybė skolinasi.
Ir išvis kam dar reikia žmonių? Kažkokių lietuvių. Savo ūbavimais trukdo valdžiai valdyti. Lietuviai mūsų valdžiai, jei pažiūrėtume įdėmiau, yra pati netinkamiausia Lietuvos ateičiai publika. Su visokiais savo praeities sentimentais, zigzagais, išsišokimais. Nacionalinius klausimus reikia spręsti iš esmės. Tautas sukaitaliojant vietomis. Perstatant kaip sofas. Nė vienoje naujoje vietoje per ilgai neužsibūnant. Nes užsibuvus prasideda istorija. Oi, čia mano darželis, čia mano mamytės nasturtos. Istorija lietuviams yra pats pavojingiausias trūkumas. Juk galima įsivežti kitokių. Pagerintų. Apibrėžus, koks tas pagerintas. Iš kolbos, iš surogatinės motinos ar iš jurtos. Na, tarkime, visai neprašantis algos, bet darbštus. Jei reikia, padirbėja už kraną. Vislus. Kad pagerintų demografinius rodiklius. Veganas. Žiemą mintantis šienu, o vasarą – žole. Šienu apsirūpina pats. Mano, kad euras yra paveiksliukas.
Jei vieną gaus, priklijuos ant sienos. Lito jau nematęs, tai dėl jo ir nevirkauja. Lietuvos istorijos neskaitęs, nes skaito tik apžiūrinėdamas antkapius. Galutinai tarp antkapių susipainiojo, tad mąsto tai lotyniškai, tai arabiškai, tai kirilica. Kartais mąsto marmuru. Nes tyliai murma. Balsuoti eina su gyvenimo kokybės gidu. Kad nesupainiotų balsadėžės su šiukšliadėže. Prieš balsavimą gidas parodo, ką reikia rinkti. Kad netyčia neišrinktų JAV prezidento. O jei ne tą per klaidą išrenka, tai vis vien gauna tą patį. Nes mūsų valdžia nuolatinė. Su vis tais pačiais skolinimosi ir tautinės savigarbos praradimo veiksmais. Ir bus tol, kol Lietuva baigsis. O kol kas įgalioti Briuselio vykdo Lietuvos pabaigimo procedūrą. Tad ką renkame, didelio skirtumo nėra. Teliktų pasodinti televizoriuje premjerą ir vieną kartą kadencijos pradžioje apklausti, ko jis asmeniškai nori. Kaip tą Aladiną su lempa. Tegul savo norus perskaito iš popieriuko. Užsirašysime. Įsidėsime į kaktas. Ką pasakys – taip ir elgsimės visą kadenciją. Nutars skubos tvarka paruošti antkapinį žodyną – vykdysime. Užsimanys įvesti tugriką – vykdysime. Užsimanys kaliošų – vykdysime. Užsimanys, kad atlaisvintume kokį nors bažnytkaimį, nes jis sudomino vakariečius, per naktį iš bažnytkaimio evakuosimės. Giedodami „Marija“ ir vilkdami pro langus lovas.
O referendumus rengsime tik dėl uogienių. Ar braškės labiau patinka, ar slyvos.
Vienos mūsų valdžios trigubai didino skolas, o pastarosios – trigubai sumažinta savigarba. Atiduoda Lietuvą be jokio mūšio. Nors piliečiai patys siūlo to mūšio ginklus – du referendumus. Bet valdantieji net nebando tais ginklais pasinaudoti. Pasiderėti su Briuseliu. Valdantieji palaimingai stato Lietuvą ant tektoninio lūžio. Jau viską už mus nusprendė, su ES suderino. Ir jei mato kokį nors pavojų Lietuvai – tai tik lietuvius. Tik dar trūksta politinės valios mus iš viso uždrausti. Kaip kovinius šunis.
Vaizdelis iš netolimos ateities. Skambutis premjerui iš ES centrinės būstinės:
– Alio, ar ES seniūnijoje Lietuvoje lietuvių dar liko?
– Dar turime keletą. Bet neutralizuoti. Įtraukti į ES rytiniam pakraščiui pavojingų asmenų registrą. Vienas jau senas, o dešimt jaunesnių išskirstyti į skirtingus rajonus. Kad neužsimanytų referendumo. Ir būtų maksimaliai apribotos dauginimosi galimybės.
– Lietuviškai kalba?
– Tas seniausias dar moka. Bet niekas jo nesupranta, todėl propagandos rizika minimali. Kiti likusieji dar dainuoja, bet patys nesupranta, ką dainuoja.
– Tai ar galima pas jus atvažiuoti? Nepavojinga?
– O kaip žadate atvažiuoti? Su tanku ar automobiliu? Su tanku būtų saugiau. Nes vienas čia užsilikęs lietuvis dar labai aršus. Reikalauja lietuvių kalbos gramatikos. Virš jo visada patruliuoja NATO naikintuvas.
– O kaip laikosi ES seniūnija?
– Gerai laikosi. Bendraujame angliškai ir lenkiškai. Nes abi kalbos valstybinės. Tik lenkai pyksta, kad gatvių pavadinimai rašomi ir angliškai. Sako, jų močiutės nesupranta. Be to, visi vyresnieji gyventojai dar prisimena tą baisų stresą, kai buvo „prie lietuvių“. Dar ir dabar sapnuoja valstybinės lietuvių kalbos košmarus.
respublika.lt