Tautos atminčiai gaivinti ir aktualinti rašomos istorikų knygos, mokoma istorijos mokykloje, įrengiamos ekspozicijos muziejuose, globojami memorialiniai paminklai, rengiamos valstybinės šventės, paminint svarbias istorinių įvykių ar asmenybių datas. Laisvos valstybės žmonės savo pilietinio elgesio motyvus turėtų vis pasitikrinti, remdamiesi šviesiųjų tautiečių darbais ir idėjomis. Tarsi žemdirbiai, besimokantys iš savo ankstesnių kartų patirties ir moralinių nuostatų. Vienas iškiliųjų nepriklausomos Lietuvos kūrėjų ir stiprintojų buvo Stasys Šilingas, kurio 130 metų gimimo sukaktis buvo minima lapkričio 23 dieną. Valstybinės ir visuomeninės veiklos, kultūros, meno sritys – visur šio tauraus tautos sūnaus pėdsakai yra labai ryškūs. Deja, šiandienos visuomenėje jo darbai ir mintys gerokai primiršti.
Stasys Šilingas gimė 1885 metais Vilniuje, augo nutautėjusioje šeimoje ir aplinkoje. Giminės tėvonija – tai baronų Šilingų dvaras Paberžėje, Kėdainių rajone. Jis buvo sekvestuotas po 1863-ųjų metų sukilimo. Tik tapęs Maskvos universiteto studentu, Stasys išmoko lietuviškai. Ir ne bet kaip, o tobulai! Jo tolimesnėje veikloje sakytos giliamintės ir jausmingos kalbos – puikiausi oratorinio meno pavyzdžiai, tad bičiuliai jį vadindavo Ciceronu. 1910 metais S. Šilingas su studijų draugais įsteigė pirmąjį lietuvių jaunimui, moksleiviams bei studentams skirtą žurnalą „Aušrinė“. Jame ragino vasaros atostogų metu rinkti tautosaką ir tradicinių papročių medžiagą, užsiimti kraštotyra. Žurnalo priede „Vasaros darbai“ būdavo spausdinami surinktų liaudies žinių pavyzdžiai.
1912 metais po teisės ir ekonomikos studijų grįžęs į Vilnių S. Šilingas telkė ir vienijo Lietuvos inteligentus į tautinio atgimimo sąjūdį. Pats aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo ir dailės draugijų veikloje. Jo nuopelnas – išgelbėti nuo išsklaidymo pasaulyje bei galimos pražūties tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės darbai. Tai jo iniciatyva 1913 metais buvo įsteigta Čiurlionio kuopa prie Lietuvių dailės draugijos. Šilingų ir jo uošvių Bytautų šeimos savomis piniginėmis lėšomis bene ženkliausiai prisidėjo prie genijaus kūrinių supirkimo bei išsaugojimo.
S. Šilingas taip pat parengė 1915 metų liepą išleistą literatūrinį almanachą „Pirmasai baras“; tai, galima sakyti, yra visos mūsų kultūrinės spaudos pirmagimis. Ten įdėjo ir savo labai savitą poetinį kūrinį „Tautos dainų genezis“.
Prasidėjus I pasauliniam karui, S. Šilingas organizavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, kūrė jos skyrius Rusijoje, parūpino lėšų lietuviškų mokyklų steigimui Voroneže. Parašė vadinamąją „Gintarinę deklaraciją“ dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja. Bet svarbiausias rūpestis – Lietuvos nepriklausomybė: S. Šilingas buvo išrinktas Petrograde įsteigtos Lietuvių tautos tarybos pirmininku, dalyvavo abiejose lietuvių konferencijose Stokholme. Ėmėsi iš Rusijoje išblaškytų lietuvių karių organizuoti būsimą Lietuvos kariuomenę, kuri taptų jaunos valstybės gynėju. Tam darbui netgi leido laikraštį „Lietuvos karininkas“. Jis taip pat ir kitų lietuviškų peterburgiškių laikraščių „Santara“ ir „Pradalgiai“ leidėjas.
Neabejotinai būtų tapęs Nepriklausomybės akto signataru, tačiau iš Rusijos grįžo tik 1918 metų liepą. Buvo pakviestas į Valstybės Tarybą, patikint jam atsakingas pareigas vadovauti finansinei, juridinei ir krašto apsaugos komisijoms. Lapkritį buvo išrinktas Tarybos vicepirmininku, taigi tapo antruoju Lietuvos valstybės pareigūnu po prezidento Antano Smetonos. Tarybai vadovavo nepaprastai sudėtingomis bolševikų įsiveržimo sąlygomis. Kaune įsisuko į verpetą darbų, steigiant Krašto apsaugos pajėgas ir policijos skyrius, o lygia greta – kultūros ir meno institucijas – Kauno meno mokyklą, Operos teatrą, M. K. Čiurlionio galeriją, Lietuvai pagražinti draugiją, Vilniui vaduoti sąjungą, rūpinosi istorijos paminklų apsauga. Buvo išrinktas į I ir II Lietuvos Seimus.
1923 metais S. Šilingas dalyvavo Klaipėdos išvadavimo komiteto darbe, po metų buvo išrinktas Šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininku. Žodžiu, kuo aktyviausiai reiškėsi visuose valstybės kūrimo ir stiprinimo baruose. Jam priklauso ir Lietuvos teisinės valstybės pagrindų sukūrimas; Seime buvo priimti jo parengti Teismų, Emigracijos, Spaudos, Tautai ir valstybei saugoti ir kiti įstatymai. 1926 metais S. Šilingas parėmė tautininkų perversmą, šventai tikėdamas, kad tai vienintelė išeitis iš politinės sumaišties. Jo žodžiais, geriau paaukoti Konstituciją valstybei nei valstybę Konstitucijai. Tada vėl tapo Valstybės Tarybos pirmininku, du kartus buvo paskirtas Teisingumo ministru, 1938 metais parengė naują Lietuvos konstituciją. Taigi S. Šilingas buvo labai ryškus Lietuvos valstybės ir visuomenės lyderis.
1938 metais pasitraukęs iš aktyvios politikos, S. Šilingas su savo gausia šeima apsigyveno Misiūnų viensėdyje ant Nemuno kranto netoli Ilguvos. Su žmona Emilija augino devynias dukteris. Vienoje paskutiniųjų tų laimingų dienų nuotraukų jos visos sutūpusios kaip paukšteliai ant kopėčių, o šalia – tėveliai. Tačiau virš Lietuvos jau kaupėsi juodieji pražūtingų valstybei permainų debesys…
1941-ųjų birželio 14-ąją Šilingai su dukterimi Raminta buvo suimti ir išvežti į Sibirą. Dešimt metų Stasys laukė mirties nuosprendžio įvykdymo, 1952 metais buvo nuteistas 25-eriems metams kalėjimo. Už ką? Ogi už Tėvynės meilę, patriotizmą… Po Josifo Stalino mirties S. Šilingas iš kalėjimo buvo paleistas, bet po trijų savaičių uždarytas Dovbušo (Ukrainoje) psichikos invalidų namuose. Į Lietuvą galėjo grįžti tik 1961 metų rudenį. Palaužtas tiekos kančių, amžinybėn iškeliavo 1962 metų lapkričio 13 dieną. Atgimimo metais, vykdant jo paskutinę valią, S. Šilingo palaikai buvo perlaidoti ant Nemuno kranto esančiose Ilguvos kapinaitėse, greta iš Sibiro pargabentų žmonos Emilijos ir dukros Ramintos karstų. Deramas iškilaus valstybės ir kultūros barų veikėjo atminimo įamžinimas – tai mūsų kartos priedermė. Vilniuje, Žvėryne, Moniuškos gatvėje prie Šilingų gyvento namo jo gimimo dieną pritvirtinta atminimo lenta.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.