„Tik nereikia mūsų gąsdint!“ tokiu šūkiu pradėjo savo žygį Sąjūdis.
Ir Lietuvos žmonės drąsiai stojo ginti savo laisvės, tiesos ir nepriklausomybės. Tiesiai į akis sakė Gorbačiovui savo Tiesą, nepabūgo tankų už Tėvynės laisvę, gyva siena prie Parlamento apgynė savo valstybės nepriklausomybę.
Teisingo teismo sprendimo vykdymo tikėjosi ir Klonio gatvės stebėtojai, juo labiau, kad juos moraliai palaikė Prezidentės „veto“ – prievarta prieš mergaitę negalima. Sudarytas Deimantės susitikimų su motina planas, kaskart didinant bendravimo laiką, bei Danijos specialistų atvykimas į Lietuvą, darė teisėto bei teisingo teismo sprendimo vykdymo eigos įspūdį. Maža to, netgi atvykus užsienio specialistams, – Vidaus reikalų ministras A. Melianas tvirtai pareiškė, kad dar teismo sprendimo vykdymui nepasiruošta.
Ir įtampa visuomenėje buvo nuslopinta, visi ruošėsi Kalantos pagerbimo renginiams…
Tuo tarpu Lietuvos Prezidentės ir jos ministro žodžiai buvo apgaulė.
Be Danijos specialistų, be išankstinio suderinimo, grubiai pažeidžiant sudarytą planą, netgi be privalomo pranešimo globėjai, Klonio gatvės privačios nuosavybės kiemas buvo okupuotas 240 specialios paskirties policijos būrio ir prasidėjo inscenizuotas Laimos ir Vytauto Kedžių privataus namo šturmas!
Nors niekas nekliudė antstolei eiti į namus, niekas net nesipriešino atviram, nemotyvuotam policijos smurtui!!! Klonio gatvės saugotojai, netekę iš nuostabos, baimės ir siaubo žado, tapo pasyviais stebėtojais… Tik stebėjo ir fotografavo-filmavo, kaip pareigūnai valstybės vardu daužo, su chemija neutralizuoja ir elektrošokais paraližuoja kieme esančius žmones.
Pagal sinchronišką veiksmų pobūdį buvo akivaizdu, kad šturmas buvo suplanuotas ir surepetuotas, apie ką išsidavė ir Juodasis Advokatas savo interviu paminėjęs, kad praktikavosi ant sūnaus kaip išnešti Deimantę. Pradžioje visi kieme esantys stebėtojai buvo prispausti prie Kedžių namo sienos ir po vieną traukiami iš būrio, visų akivaizdoje „apdorojami“, kad įvaryti baimės kitiems, po to ištempiami, išvelkami iš kiemo gatvėn ir grūdami į autobusą. O išvežus policijos nuovadon dar ir apiforminami kaip kliudę teismo sprendimo vykdymui!!!
Deja, fotografuota ir filmuota medžiaga rodo tikrąją šturmo eigą, ką profesionaliai įvertino Visuomeninė komisija, kaip LR Konstitucijos kelių straipsnių pažeidimą, kaip Tarptautinės vaiką ginančios konvencijos nesilaikymą ir nusikalstamą LR įstatymų pažeidimą.
Tačiau įteikta Prezidentei išvada liko be atgarsio!!!
Maža to, niekam nekliudę, bet nuo pareigūnų nukentėję Klonio gatvės stebėtojai jau metai kaip persekiojami pareigūnų ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn!
Taigi, visai atvirkščiai nei turėjo būti, nei ministras A. Melianas, nei šturmą vykdę policijos komisarai, nei antstolė, panaudoję prievartą tiek prieš mergaitę, tiek prieš stebėtojus už pareigybinių įgaliojimų viršijimą nebuvo nubausti!!!
Po teismus tąsomi, jokių kliūčių nedarę taikūs teismo sprendimo vykdymo stebėtojai susirinkę privačiame Laimos ir Vytauto Kedžių kieme.
Pažymėtina, kad ir policininkai filmavo „savo šturmą“. Ir, matyt, tendencingai pasirinkdami pagal surepetuotą scenarijų tuos epizodus, kur policininkams pritaikius kovinį veiksmą, aukos reakcija, kad ir refleksinė, buvo panaši į priešinimąsi! Argi ne tokį, iš konteksto iškirptą 12 sekundžių epizodą genprokuroras D. Valys pademonstravo teisme, po ko N. Venckienė neteko imuniteto.
Panašaus efekto bus siekiama ir teismuose prieš 30 Klonio gatvės stebėtojų. Skirtumas tik toks, kad kieme be policininkų, – filmuotojų buvo ir stebėtojų tarpe. Taigi, teismuose bus abiejų pusių foto-filmuotos medžiagos. Ir medžiagos nevienodos apimties! Jei policininkai rodys tik reflekso momentą, tai stebėtojai rodys pilną tiek šturmo vaizdą, tiek visą epizodą, tiek kovinio veiksmo ir kūno refleksines reakcijas į tai.
Reikia pažymėti, kad nuo pirmųjų nukentėjusiųjų liudijimo bei nuotraukų paviešinimo visuomenei atgarsiai Prokuratūroje lyg ir nuskambėjo, lyg ir pažadėjo, kad faktai bus patikrinti, įvertinti, lyg ir…
Bet kol kas niekas nei pypt, nei rypt. Ar tik nebus, kad pažadėjo, patiešino, o nevykdys ir negriešins?
Nutylėta iki šiolei. Matyt, rasta išeitis, kaip išsisukti iš tokios jau net nekeblios padėties, bet, sakyčiau, kriminalinės duobės, o ypač prieš pat Lietuvos pirmininkavimo ES pradžią.
Visomis išgalėmis beveik metus buvo sustabdyta „šturmo“ fotografuotos-publikuotos medžiagos publikavimas. TV režisieriaus K. Krivicko laida apie tai – „Tik neverk, motinėle, kad užaugęs sūnus eis ginti…“ dainos fone pritrenkusi visą Lietuvą policijos represiniais veiksmais, buvo paskutinis autorinis darbas. Daugiau nebematėme nei Krivicko, nei jo laidos. Dingo iš TV3 ekrano Rūta Janutienė, kiti nutilo.
Akivaizdu, kad reik sustabdyti paskutinį informacijos plitimo židinį – „Laisvą laikraštį“. Juo labiau, kad rinkimų agitacijai šios nuotraukos galėjo garantuoti žymią balsų persvarą „Drąsos kelio“ sąrašui. Taigi, ir buvo mestos treniruotos KGB rezervistų pajėgos tikslu ne tik užčiaupti, bet ir suskaldyti antipedofilines pajėgas. Ir suskaldė. Ir sukliudė, todėl į Seimą pateko 10 kartų mažiau, negu galėjo, kandidatų.
O dabar visais „aukšto meninio lygio“ siekimo tikslais sustabdyta „Smurto“ Klonyje paruoštos knygelės leidyba, kad nepatektų europarlamentarams į rankas.
Beliko užtildyti „Laisvą laikraštį“.
Prieš laikraščio redaktorių A. Dryžių „užsuktos“ ar tik ne 8 baudžiamosios bylos dėl tikrovėje neatitinkančių žinių buvo neveiksmingos, todėl lyg ir netyčia vidury baltos dienos, vidury gražaus kelio krovininė „fura“ trenkė į redaktoriaus automobilį…
Juk žinoma tiesa – nėr žmogaus ir nėr problemos…
Nežiūrint to, kad A. Dryžius „komoje“ ilsėjosi dvi dienas, nežiūrint to, kad atlaikė sunkią galvos operaciją, „Laisvas laikraštis“ išeina laiku ir su šturmo fotonuotraukomis ir stebėtojų liudijimais.
O laikrodis tiksi, pirmininkavimo ES laikas artėja, tuo tarpu publikavimo grėsmė dar nepilnai neutralizuota! Teismuose stebėtojai keičia šoko būsenoje pasirašytus policijoje parodymus ir kaltina pareigūnus smurtu. Ir ne tik kaltina, bet ir foto-filmuotus įrodymus teikia. Visuomenė privalo juos, tuos liudijimus žinoti ir nuotraukas matyti. Pradedant nuo mažos mergaitės norų įrašo ir lietuviško ginklo kūrėjo apakinimo chemikalais.
Teikiame skaitytojams Ž. Bulotos bei D. Bulotienės, R. Urbelienės ir A. Balčiūnės liudijimus, bei dalininko R. Radišausko kartu su lietuviško ginklo kūrėjo Vyčio kryžiaus kavalieriaus A. Petrusevičiau apibendrinimu.
Deimantės grobimo stenograma
Alfa.lt pateikia iššifruotą tekstą, kuris buvo įrašytas po to, kai policija pasirūpino, kad visos Kedžių namuose įrengtos vaizdo kameros būtų nusuktos ir negalėtų fiksuoti vaizdo.
…………………………………………………………………………………
Mergaitė: Aš nenoriu.
(Girdisi balsai fone.)
Kedienė: Netempkite jūs manęs, aš iš savo namų niekur neisiu.
(Girdisi balsai, dūžtančių stiklų, ant žemės krentančių daiktų garsai.)
Antstolė: Policijos pareigūnai, prašau pašalinti kliūtis.
(Ant žemės krentančių daiktų garsai.)
Mergaitė: Eikit iš mano namų, […] nenoriu. […] Šlykštyne tu… Jūs žmonės ar ne žmonės? Ne!
(Triukšmas, šauksmai.)
Venckienė: Dar kartą kartoju – prievarta prieš vaiką negalima!
Mergaitė: Nenoriu, paleiskite mane. […] Užsičiaupk, tu šlykštyne.
Antstolė: Prašau padėti mums vykdyti teismo sprendimą: atsistoti ir sudėti mergaitės daiktus…
(Balsai fone.)
Mergaitė: Ne, ne!
Venckienė: Gerai, […] , dabar ji tau liepia eiti pas Laimą gyventi. Eisi?
Mergaitė: Ne, niekados!
Antstolė: Prašau globėją padėti įvykdyti teismo sprendimą.
(Triukšmas, balsai fone.)
Venckienė: Prašau nei piršto prie vaiko neliesti. […] Net nebandykite. Prašau. Aš neišeisiu, aš vaiko vieno nepaliksiu.
Antstolė: Prašau pašalinti kliūtis.
Mergaitė: Tai jūs išeikite, policija!
Venckienė: Jūs vaiko liesti negalite. Prašau, sakykite, ko jūs norite?
Antstolė: Atitraukite rankas nuo vaiko.
Venckienė: Gerai, aš atitraukiu. […] Aš vaiko neliečiu. Prašau, kalbėkite.
Mergaitė: Aš nenoriu gyventi, kaip tu nesupranti?!
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: […] tikrai bus diena, kai tu galėsi pati nuspręsti, ko tu nori, […] bus laikas, kai tu galėsi pati nuspręsti, ko tu nori ir ką tu turi daryti…
(Venckienės, antstolės, mergaitės balsai fone.)
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: Tu dėl nieko nekalta, kas čia vyksta…
Mergaitė: Bet tai aš jūsų prašau išeikit, nu, aš prašau jūsų išeikit…
(Mergaitės balsas fone.)
Mergaitė: […] aš noriu pas mano močiutę ir dieduką.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: Dabar jie išėjo…
Mergaitė: Jo, išėjo, kai juos tempė, a ne?!
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: Aš tau sakau, kad tu dėl to, kas čia vyksta, nesi kalta. Viskas, kas čia vyksta, yra dėl to, kad suaugę, dideli žmonės nemoka gražiai susitarti ir susikalbėti. Vaikai irgi dažnai susipyksta ir susitaiko, o dabar suaugę neranda bendros kalbos ir dėl to vyksta tai, kas yra…
Mergaitė: […] Išeikit!
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: Ne visada būna taip, kaip tu nori. Ne visada būna taip, kaip aš noriu. Taip yra, žinok. Mes atėjome tau padėti, mes tau nenorim nieko blogo. […] Aš ten stovėdama labai pergyvenau dėl tavęs, […] tikrai nenoriu tau nieko blogo, patikėk tu manim. Nieko blogo aš tau nenoriu, o kad tu mušiesi, yra labai normalu…
Venckienė: Vaikai nemėgsta, kai svetimi jį liečia, suprantate? […] Tai prašau vaiko neliesti ir netampyti. Labai aiškiai pasakyta – prievarta prieš vaiką negalima. […] Prašau vaiko neliesti!
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė: Atsiprašau, nerėkaukit. […] Dabar čia mes kalbam, jūs jau pakalbėjot. […] Dabar kalbam mes. […] Šiandien yra ta diena, kai tu turi išeiti iš šitų namų. […] Paklausyk, nepertraukinėk. Bus diena, kai tu galėsi susitikti su Neringa, su močiute, su dieduku.
Mergaitė: AŠ NORIU SU JAIS GYVENTI!
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: Gerai. Kai tu būsi didelė, galėsi ateiti ir gyventi su jais…
Mergaitė: TAI AŠ DABAR NORIU!
!!!!!!!
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: DABAR NEGALIMA.
Mergaitė: GALIMA MAN VISKAS!
!!!!!!!
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: YRA PASIRINKIMAS VIENAS – ARBA IŠEINI DABAR, ARBA UŽ VIENOS MINUTĖS. KITŲ VARIANTŲ NĖRA […]. Mes tai suprantame. Žinome, kad tau gali būti sunku. Mums irgi sunku ir tai yra visiškai suprantama. Tu gali ir šaukti, ir verkti, ir rėkti. Tai yra visiškai normalu. Mes tai suprantam, tiesiog TU TURI ŠIANDIEN APSISPRĘSTI – AR DABAR EINI, AR PO VIENOS MINUTĖS. Labai yra paprasta.
Mergaitė: NE, NE, AŠ NIEKADOS NEISIU.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: Einam, duok ranką man. Mes nueisim tik iki durų.
Mergaitė: NE, NEDUOSIU, AŠ NEDUOSIU. AŠ NORIU SU NERINGA GYVENT.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: Duok.
Mergaitė: Ne, neduosiu.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė mergaitei: Su Neringa galėsi susitikti, bendrauti, bet šiandien…
!!!!!!!
Mergaitė: NEDUOSIU. SAKAU, KAD NENORIU. […] AŠ NENORIU SU LAIMA GYVENTI. TAIP, AŠ NORIU SU NERINGA, NORIU GYVENTI SU NERINGA.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė: Antstole, galit pristatyti, kas čia yra…
Antstolė: Čia yra psichologė. […] Ponia Venckiene, jeigu jūs trukdysite, […] aš paprašysiu policijos pareigūnų…
Venckienė: Aš noriu sužinoti vardą ir pavardę…
Anstolė: Jums tai nieko neduos – nei vardas, nei pavardė. Prašau, jeigu jūs trukdote…
Venckienė: Jūs gi svetimas žmogus. […] Vardą ir pavardę.
Antstolė: Nesakykite, jei reikės, atsiųsiu. […] Jūs trukdote. Jūs suprantate, kad įtakojate mergaitę?
Venckienė: Kad aš vardo ir pavardės paklausiau?
Antstolė: Jūs kišatės. Jeigu Jūs norite būti kambaryje su vaiku, tai prašau nesikišti.
(Mergaitės balsas fone.)
Venckienė: Tai aš negaliu žinoti, kas atvyko?
Antstolė: Aš jums pasakiau, kad atvyko vaiko teisių specialistai ir psichologė. Venckiene, prašau. Aš dabar kalbu su policijos pareigūnais, kad pašalintų…
(Fone moteris klausia mergaitės, ar ji nori atsisveikinti su N. Venckiene.)
Mergaitė: Ne, aš neisiu niekur. […] Ne, neduosiu aš tau. Man nepažįstama…
Moteriškas balsas: Nu, kaip nepažįstama? Kiek mes kartų matėmės…
Mergaitė: Man nesvarbu, man nepažįstama.
Moteriškas balsas: Matai mane jau beveik du metus.
Mergaitė: Eik nuo manęs!
Moteriškas balsas: Duok rankelę.
Mergaitė: Ne, nueik nuo manęs toliau!
Moteriškas balsas: Tu dėl nieko nekalta.
Mergaitė: Nueik nuo manęs!
Venckienė: Aš padedu mergaitei. […] Jeigu ji nenori, aš jos netempsiu.
Antstolė: Jūs mergaitę turėjote paruošti, tai jūsų pareiga buvo.
(Triukšmas.)
Venckienė: Netampykite! Niekas mergaitės negali tempti! Jos niekas neturi tempti!
Moteriškas balsas: Antstole, prašome pašalinti…
(Mergaitės balsas fone.)
Venckienė: Jūs nebandykite pašalinti, […] bus problemų. Policininkai, žiūrėkit, ji dabar tempia vaiką, ji ima už rankos ir tempia!
Policijos pareigūnas: Venckiene, prašome netrukdyti vykdymo. […] Jūs savo veiksmais trukdote vykdyti teismo sprendimą…
Venckienė: Tai palaukit, […] ji tempia vaiką! Ji teisės neturi tempti, prievarta negalima!
Moteriškas balsas mergaitei: Aš toliau atsistoju, o tu dabar… Aš atsitraukiu, prie tavęs niekas…
(Mergaitės balsas fone.)
!!!!!!!
Moteriškas balsas mergaitei: Yra ta diena, kai ŠIANDIEN TU NEGALI RINKTIS. Tu gali rinktis tik arba dabar, arba už vienos minutės. KITO PASIRINKIMO TU ŠIANDIEN NETURI. Ateis diena, kai tu turėsi pasirinkimą ir galėsi spręsti, ką tu nori daryti ir kad, ir kaip. Šiandien atėjo antstolė, šiandien yra ta diena, kai tu turi atsistoti ir. […] Duok rankelę.
Mergaitė: Neduosiu aš tau! Man nepažįstama.
Moteriškas balsas: Gerai, mes susipažinsime. Gerai? […] Mes matėmės ne vieną kartą.
Mergaitė: Aš nenoriu su tavim draugauti, pavyzdžiui.
Moteriškas balsas: Mes nedraugausime, aš tik tau padėsiu…
(Venckienės balsas fone.)
Venckienė: Ką ji daro? Negalima, o ji liečia vaiką priėjusi. […] Tai palaukit, ji psichologiškai prieina ir ją liečia!
(Fone moteriškas balsas policijos pareigūnų prašo „pašalinti kliūtis“.)
Venckienė: Aš netrukdau!
(Pasigirsta atidaromų durų garsas ir minia žmonių skanduoja „Gėda“, riksmai, mergaitės klykimas.)
Venckienė: Kaip jūs elgiatės prie vaiko?!
(Riksmai, mergaitės klyksmas, fone policijos pareigūnų raginimai nutraukti neteisėtus veiksmus, perspėjimai, jog nepaklusus pareigūnų nurodymams, bus panaudotos guminės kulkos ir kitos priemonės.)
Nuotr.: Deimantė apsikabinusi Neringą Venckienę, o senelis (diedukas) Kedys gal paskutinį kartą mato vaikaitę…
Nuotr.: viduryje- raudonu apsiaustu privati antstolė Sonata Vaicekauskienė
Žygimanto Bulotos liudijimas
Kai pro vartus įžengė policijos būrys, aš stovėjau už vėliavų ir giedojau himną. Įėję policininkai paprašė kelio antstolei, mes prasiskyrėm, tačiau ji nėjo ir su mumis kartu policininkų buvo nustumta namo link.
Buvau susikabinęs su šalia stovinčiais, todėl, gavę cheminės medžiagos į akis, dviese nugriuvome ant žemės. Iš minios mus ištempė policininkai – už rankų, kojų. Buvau praradęs nuovoką, nieko nemačiau, tik jutau, kad kiti policininkai kaip konvejeriu mane perėmė ir visai nematantį nutempė į mašiną.
Policijos nuovadoje medicininės pagalbos negavau ir sudeginamomis akimis prabuvau apie 4 valandas, po ko paleido užprotokolavę abiejų pasiaiškinimus.
Teksto nemačiau, pasirašiau iš skausmo ant bet ko, kad greičiau vykti į medicinos įstaigą pagalbos.
Dalijos Bulotienės liudijimas
Stovėjau pirmoje stebėtojų eilėje, laikiau Lietuvos vėliavą ir giedojau himną. Nustebau, kaip pareigūnai nepagerbė himno ir tuo metu vis tiek ėjo mūsų link. Mačiau, kaip priėjo prie J. Valiušaičio, kažką kalbėjo, po to stvėrė jį ir ištempė iš būrio ir tąsė mūsų akyse.
Policininkų stumdomi atsidūrėme ties durimis, kur jau stovėjo antstolė Vaiciekauskienė. Pradėjau maldauti priešais esančio policininko, kad atsipeikėtų, nes viduje ne nusikaltėlis, o tik mažas vaikelis. Tasai mane už rankų pagarbiai išvedė iš spūsties.
Priešpriešais susidūriau su ateinančiais policininkais ir vėl juos maldavau atsipeikėti, nes ten vaikelis, tuo pačiu atbula prigludau prie stebėtojų minios ir vėl mane griebė ir ištempė nebepagarbiai kiti policininkai.
Tuo metu praradau nuovoką, matyt, dėl elektrošoko ar chemijos poveikio, nes susiūbavo žemė ir netekau pusiausvyros. Vėliau namie apsižiūrėjusi radau raudoną dėmę odoje, kas rodė elektrošoko pasekmę. Po elektrošoko bekrentančią sugriebė aplinkiniai žmonės ir pasodino ant suolo. Po šio elektrošoko nieko nebemačiau, tik girdėjau klausimą dėl greitosios pagalbos.
Atsipeikėjau ir griūdama vėl stojausi ieškoti sūnaus. Tada dar kartą stvėrė policininkas, užlaužė koviniu būdu rankas, dėl ko buvau keistai suklaipyta ir priversta pirštų galiukais eiti policijos mašinos link, kur pamačiau savo sūnų, paguldytą ant kapoto su keistai bortiniu veidu ir apieškomą. Įtariau, kad buvo chemiškai apdegintas, kas ir pasitvirtino sulipus į autobusą, nes visi 4 sulaikyti vyrukai ašarojo.
Nuovadoje visus, tame tarpe ir nepilnametį, Matą Morkevičių (16) sugrūdo į kamerą už grotų, tuo sukeldami psichologinį šoką. Nuo to šoko man sutriko širdis, paprašiau vandens, bet ir to nedavė. Išleido namo po 4 valandų, pasirašius pasiaiškinimus ir patikrinus blaivumą.
Rūtos Urbelienės liudijimas
Po stebėtojų pranešimo, kad jau ateina policija, prigludau prie garažo vartų. Prieš mane buvo kelios eilės kitų stebėtojų, kurie laikė vėliavų juostą priešais ir visi užgiedojome himną. Policija nekreipė dėmesio, tik stabtelėjo giesmės metu ir vėl ėjo mūsų link.
Nuo policijos daugumo kieme ir jų drastiškų veiksmų tąsant priekyje esančius žmones mane ištiko šokas, o atsigavusi ir išgirdusi žodžius – praleiskit antstolę – pamačiau ją greta savęs. Atsitraukiau, duodama kelią, bet policijos spaudžiama masė žmonių sienos link plataus kelio antstolei negalėjo padaryt. Tačiau siauras takelis buvo, kuriuo mano 5 kartus pakartotu siūlymu eiti, antstolė nėjo, o tik garsiai reikalavo piktybiškai apgalvotai nesijudindama iš vietos, kas akivaizdžiai visiems buvo suprantama kaip tyčinis stabdymas. Kadangi visi jau rodė taką iki durų, jai nebeliko ką daryti ir ji praėjo pro mane. Po to iš karto už kapišono atbulą mane policininkai ištraukė iš būrio, per rankų grandinėlę kaip konvejeriu perėjo toliau iki mašinos, tampydami už drabužių, kaklo ir už pakarpos skubinai man klumpant ir nespėjant eiti stūmė.
Važiuojant policijos transporte, keliems iš mūsų pritrūko oro, o Evelinai Paltanavičiūtei-Matjošaitienei pasidarė bloga, ji alpo, bet pareigūnai nekreipė dėmesio į mano pagalbos prašymus. Tik po antro visuotinio reikalavimo buvo pravertos durys orui praeiti.
Prašėme, kad iškviestų greitąją, todėl prie nuovados jau ji laukė atvažiuojančių ir Eveliną išvežė. Policijos nuovadoje prabuvau apie 4 valandas, ramindama panikuojančius nepilnamečius vaikus.
Aušrinės Balčiūnės liudijimas
Išgirdusi, kad į Klonio gatvę ateina didžiulis būrys pareigūnų, nubėgau prie namo stebėti, kaip bus vykdomas teismo sprendimas. Priešais mane iš kairės pusės sustojo kelios eilės žmonių. Ėmėme giedoti Lietuvos himną, pareigūnai įžygiavo į kiemą.
Mums skanduojant „Lietuva“ pajutau didžiulį spaudimą. Pasistiebusi pamačiau, kad policijos pareigūnai, apjuosę žmones grandine, spaudė juos prie namo. Mes, stovėję arčiau durų, ėmėme dusti, man trūko oro, pasidarė silpna. Moteris už mano nugaros šaukė: „Dūstu, gelbėkit!”. Buvo suspausti iš visų pusių, neturėjome jokios galimybės pasitraukti.
Antstolė ėmė brautis pro žmones, šaukiau: „Praleiskit antstolę“, ir žmonės skyrėsi ir darė praėjimą. Aš prasiskyriau su drauge ir antstolė pro mus praėjo prie durų, bet į namą nėjo. Tuo metu policija stumdė ir tampė žmones, jie šaukė, verkė, dejavo. Prisiglaudžiau prie sienos ir pamačiau kaip du pareigūnai tampo mano draugę. Tuo metu kitas pareigūnas griebė mane už alkūnės ir purtydamas išvedė iš kiemo.
Klausiau, kokiu pagrindu mane sulaiko, koks jo vardas, pavardė, tačiau jis piktai tylėjo. Mane nuvedė prie policijos automobilio. Ten dideliame būryje policininkų stovėjo žymi Lietuvos režisierė Neris Karpuškaitė-Akelaitienė, o jie viešai darė jos asmens kratą.
Mane nuvežė į nuovadą, ten pralaikė kelias valandas, parašiau paaiškinimą, kad buvo pažeistos mano teisės.
Rimanto Radišausko liudijimas
Į Klonio gatvę atlikti pilietinę pareigą – budėti atėjau apie 7 valandą, kai ten jau vyko policijos smurtiniai veiksmai, iš kurių aš mačiau tai:
– ties namo laiptinės aikštele buvo apsupti ir prie sienos policininkų prispausti apie 70-80 piliečių;
– pro policininkų užtvarą į tą būrį nueiti buvo leidžiama, tik neleido išeiti;
– aš atsistojau tarpe žmonių po laiptais ir stebėjau policininkų veiksmus;
– mačiau kaip policininkai su balionais prišokdavo prie žmonių, purškė cheminį skystį į veidus ir už rankų išplėšę iš būrio tėkšdavo ant žemės;
– mano nuomone, tokia chemine medžiaga naudojasi Rusijos prievartinėse struktūrose ir ES nesertifikuoti, nes po jų užpilimo ant veido netenkama nuovokos, orientacijos ir pusiausvyros;
– praktiškai žmonės, prispausti prie sienos, atsitraukimui kelio neturėjo ir su siaubu matė,kaip su jais susidoroja pareigūnai;
– išgirdęs policininko šūksnį – imkit dailininką – pajutau cheminį skystį ant veido ir akių ir netekau sąmonės;
– atsigavau tik dalinai, jau gulėdamas ant grindinio, kai keli policininkai mane spardė ir niekino vėliavą, voliodami žeme kartu su manimi;
– civilis asmuo nurodė policininkams nešti dailininką į mašiną – pats paeiti jau negalėjau;
– nešant jutau sklindantį nuo policininko alkoholio kvapą;
– pakeliui policininkai raportavo pasitaikantiems vadovams, kad dailininką jau turi, o nuovadoje sužinojau, kad net mano nuotrauka turėta, taigi iš anksto aptartas mano areštas;
– dėl išoperuoto inksto suspardytas likęs – sustreikavo ir todėl skubiai turėjau gauti medicininę pagalbą. Gydytojų nurodymu privalėjau laikytis lovos rėžimo ir gydytis medikamentais;
– rentgeno nuotrauka užfiksavo kairės pusės inksto ribos audinių sumušimą;
– tampė ne mane vieną, visus ir visą laiko po 4-6 policininkus kiekvienam stebėtojui.
SAKYK, AR SKANŪS PINIGAI?..
/2012 metų auštančio gegužės septynioliktojo ryto … VARGŠAMS …
Visiems, jėga užpuolusiems Vaiką. O taip pat visiems, kieno širdis tylėjo…/
– Sakyk, ar skanūs pinigai,
kuriuos uždirbai-įgavai
iš skausmo nekaltos būtybės ?..
– …
– Sakyk, ar gera tau kasryt
prabusti ir kavos nuryt –
su prieskoniu mažos gyvybės ?..
– …
– Sakyk, ar gera tau kieme,
vidur dienos, gražiam name
pajust malonų aromatą ?…
– …
– O gal, tau gera vakarais
sau laukti to, kas tuoj pareis …
ar gera jam įpilt arbatą ?…
– …
– Sakyk, ar lengva naktimis
susitvarkyt su mintimis,
kurios juk … retkarčiais apninka ?…
– …
– Sakyk, ar tas, kas tau brangu,
neslysta kartais iš nagų… –
ir kaip tada tau tai patinka ?…
– …
– Nepagalvoji ar tada,
mitai, kad svetima bėda –
ir, štai, sulaukei Dievo laiško ?…
– …
– Nepagalvoji ?.. Įdomu…
Tai… iš kokių esi namų ?…
Buvai vaiku ? Ne, man neaišku …
– …
– Tikrai tau skanūs pinigai ?…
Ir tu juose neužstrigai ?…
Rimtai … aš klausiu be patyčių !…
– …
– Ar tu dar jais neužspringai ?
Lėkštėj juk amžiams po nagais –
kojinytės baltos be kojyčių …
…
– …?
– …?
– …?
– Tai… ar tau skanūs pinigai?..
Atsiuntė Algis Bučinskas, Australija