Aš esu XX a. žmogus. Į kitą amžių įžengiau kaip į kaimynų valdas – pasižvalgyti, palyginti, nudžiugti ar paliūdėti ir išeiti – savo amžiun. Mano amžiaus veidas vis dažniau sapnuojasi ne apšviestas Mėnulio akmenų, padėtų ant astrofizikų stalo kažkurioje Nevados laboratorijoje, o panašus į Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“ su naujosios Golgotos vaizdu, kurio vidury „lyg utėlės šliaužia įkinkyti žmonės“.
„Klumpam, slystam, pakibusios savo pakinktuose, virvė spaudžia krūtinės ląstą, tarpais rodos, kad kraujas išsiverš pro burną (…) Trofimovsko kalnelis su lavonų krūva man jokio įspūdžio ir baimės nekėlė, palyginus su šia Golgota. Pirmieji šlykščiausi, rinktiniai keiksmai išsiveržė iš mano krūtinės šiame prakeiktame kalne, kiekvieną kartą, į jį bejėgiškai trūkčiodamos savo vežimą, mes virsdavome įsiutusiais gyvuliais.“
Tai šitas išplėštas iš kančios ir beviltiškumo keiksmas, įsmigęs į mano amžiaus paširdžius, yra ta priežastis, dėl kurios nesulauksiu išganymo. Išganymas aplenks mane, nes šį keiksmą bandžiau užmiršti manydamas, kad tai yra skaudi, bet neesminė detalė. Ji tik kliudė mano meditacijoms, nes jutau, kad penkiolikmetės mergaitės šnabždesys – man, kitiems, Dievui – apie lavonus, šiltinę, skorbutą, nežmonišką neapykantą kankintojams ir išsigimėliams (kuriems nereikia rūpintis duona), bolševikinės okupacijos suniekintą ir sutryptą praeitį su gimnazijos draugais, mokytojais, „Traviatą“ teatre – pasaulį, kurio greičiausiai nebuvo, – tas šnabždesys atima iš manęs tikėjimą, kad būsiu išganytas. Nes aš buvau nuošalyje, ir abstraktus man buvo įspėjimas: „Jei žemiškoji istorija yra nuolatinis piktybės augimas, tai nėra negalima, kad šita piktoji galybė susitelktų į vieną punktą ir triumfuotų savo ypatinga pergale“ (A. Maceina, „Raštai“, T. 3, psl. 240).
Taip, pikto pergalė tampa ypatinga, kai mes iš baimės, aklumo ar egoizmo atsitraukiam nuošalin ir apsimetam, kad, V. Solovjovo žodžiais tariant, istorijos drama jau suvaidinta iki galo, ir nei žiūrėtojams, nei vaidintojams nėra laisvės joje ką nors pakeisti.
Nėra laisvės? Taip, nes jau nėra laiko.
Šiurpi piktybė, susitelkusi į vieną punktą – į kankinamo žmogaus skaudantį kūną ir vaitojančią sielą, – atsirėmė į milijonų likimus.
Mums būtina atsiminti, kad milijonų, kraupaus bolševikmečio pasmerktų kentėti, vardas buvo ir Dalia Grinkevičiūtė.
Gydytojas, net nematęs, kaip ji išsiropščia apsiraišiojusi skudurais, suodina, lengva lyg paukščio sparno kaulelis, karščiuojančiom didelėm paauglės akim, kupinom skausmo ir neįvardijamo atkaklumo – būti dėl sergančios Motinos, dėl Vilties;
net nematęs – štai ji stovi eilėje ir stebi, kaip pardavėjas Zagurskas už nugnybtą trupinėlį suklekusios duonos trenkia tremtinei Markevičienei geležimi ir, net nežiūrėdamas į krauju užpiltą moters veidą, rėkia: „Lietuviai – gyvuliai, su jais kitaip negalima“;
net nenujautęs, kad mergaitei (mėlyni šešėliai po akimis, sausa, raukšlėta oda, aštrūs veido kauleliai, slenkantys plaukai, žaizdos ant viso išsekusio kūno – nuo bado, nuo chroniško nuovargio, nuo gultų lentų, nuo šalčio) šis riksmas atsilieps širdyje aštriom lyg stiklo skeveldros mintimis: jo tiesa, mes – gyvuliai, alkani, dvesiantys gyvuliai, –
taigi gydytojas gali konstatuoti: sunkių metabolinių pažeidimų klinikinis paveikslas, dalinė dvasinė ir fizinė degradacija.
Nejaugi tai ir yra visa XX a. istorija? Tiesa, prie jos dar reikėtų pridėti smulkiai sukapotų grindų likučių liepsnelę ir virš jos konservų skardinę, kurioje tirpsta sniegas, susimaišęs su viduriuojančiųjų išmatom. Nes jau kažkuri para staugia pūga, storu sniego klodu užklojusi tremtinių urvus. Nes vos vos rusena jau ne duonos, o tik šilumos laukiančios mergaitės mintis: „Tie, kurie išliks, galės paliudyti kitiems, nepatyrusiems tokių velniškų išbandymų. Bet tai jau bus kito tipo žmonės.“
Ar tik būdama kito tipo žmogumi Dalia galėjo slaugyti ir slėpti iš Sibiro į Lietuvą pabėgusią Mamą, gėrėtis Jos, stebinčios vakaro tylos gaubiamo sodelio susikaupimą ir grožį, švytinčiu veidu, o paskui laidoti rūsyje, nes niekam negalima išduoti, kad Mama yra savo Gimtinėje? Ar, būdama kito tipo žmogumi, ji jau buvo pasiruošusi žemės ir Dangaus teismui, neapgaudinėjo savęs ir žinojo, ką galės ištarti visų akivaizdoje: aš išsaugojau, Viešpatie, viską, ką buvai man patikėjęs…
Šita D. Grinkevičiūtės mintis: tai jau bus kito tipo žmonės, – privertė mane susikaupti ir įveikti tokią neviltį, bejėgiškumą ir sutrikimą, kad atrodė, jog neturiu teisės ne tik kalbėti apie tai, bet ir apskritai gyventi.
Viešpatie, kaip esu dėkingas šiai mergaitei, per kančią man suspėjusiai pasakyti svarbiausia: pajuntu norą kovoti tyliai, išdidžiai, didingai, nesitepti smulkmenomis, niekšybėmis, nebūti smulkmeniška, pajuntu norą atidžiai save stebėti ir tobulinti.
Ir tada prasiveržia – malda ar psalmė, priesaika ar testamentinis palikimas mums, – XX a. žmogiškumo likučių spindesys:
„O Golgota! Mano gyvenimo pavasario Golgota! Ją, matyt, visą gyvenimą su mažais protarpiais reiks nešti. Tu pirmoji pradėjai formuoti mano charakterį. Čia užgimė atkaklumas. Čia išmokau tyliai kentėti, žingsnis po žingsnio, sunkiai, skausmingai artėti prie savo viršūnės, o ją pasiekus, jausti džiaugsmą ir pasitikėjimą savo jėgom. Ta Golgota man buvo pirmas gyvenimo mokytojas. Žiaurus, negailestingas. Jis mokė kovoti ir nugalėti. Jis kankino ir mokė gyventi sučiauptomis lūpomis, kad dejonė ar riksmas neprasiveržtų iš krūtinės. To mane išmokė gyvenimas. Ir čia, kai su amžina kilpa ant pečių nuo nepatraukiamų rąstų sunkumo palinkus prie žemės taip, kad keturiomis į tave ropojau, Golgota, aš pajutau nebylią neapykantą ir kerštą tam, kas žemina žmogų, paverčia jį gyvuliu.“
Aš norėčiau, kad ši D. Grinkevičiūtės malda, psalmė ar priesaika būtų mūsų vadovėliuose, sielovados veikaluose, greta didelių įsipareigojimų gyvenimui. Aš norėčiau, jog šie žodžiai, ištarti siela, vienu atodūsiu, kai išnyksta laikas ir žmoguje atsiveria kažkas daugiau nei genialumas, – gal žmogiškoji amžinybė: ji veržiasi per tave ir priklauso nuo tavęs – bus jinai gyva, artima, jauki ar padvelks ledine bedugne, – norėčiau, kad šios Dalios mintys taptų mūsų savastimi.
Aš norėčiau, kad bent vieną susikaupimo akimirką prie D. Grinkevičiūtės įspėjimo (piktosios galybės ypatinga pergalė bus pasiekta vien tada, kai abejingasis – man vis viena – taps visuotinis) tu pajustum nors vaikišką gailestį: sau ar volungei, pasauliui ar dideliam rasos lašui rasakilos delnelyje.
Toks gailestis kažkada mane sustabdė prie Anos Frank dienoraščio. Dvi kančios seserys. Vienmetės. Viena gimė Frankfurte prie Maino, 1942-1944 m. gyveno slaptavietėje Amsterdame, rašė dienoraštį, išspausdintą 1947-aisiais. Kita augo Kaune, bolševikinių nuožmogių ištremta Golgoton prie Laptevų jūros. Ana nužudyta hitlerininkų Bergen Balseno koncentracijos stovykloje prieš pat Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Dalia pasiekė Lietuvą, bet nesulaukė Atgimimo…
D. Grinkevičūtės užrašai, kelis dešimtmečius išgulėję žemėje, surasti neseniai. A. Frank dienoraštis pasirodė tuojau pat po karo ir tapo svarbiu žmogiškosios šviesos dokumentu, sukrėtusiu milijonus. Pagal dienoraštį parašyta drama, pastatyta filmų, sukurta romanų ir poemų.
Ši drama Vokietijos teatruose taip sukrėsdavo žiūrovus, kad salėse budėdavo medikai, suteikdami pagalbą ištiktiems šoko ar apalpusiems. Nėra abejonių, kad nuostabiai vaiski ir kiaurai smelkianti Anos išpažinties galia labai padėjo išsigelbėti Vokietijai.
Viešpatie, kokios artimos šios kančios seserys! Ir D. Grinkevičiūtė savo užrašuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (nors Dalia pasakoja ir apie suomius, žydus, ukrainiečius, rusus, gudus, estus) per šiurpų kilimą (užginta sakyti: slinkimą, šliaužimą, ropojimą!) į Golgotos viršūnę užkrečia dvasios ir gyvasties valingumu, savitvarda, keičia mintis, elgesį, tikėjimą net egoistų ir akmenėjančiųjų, nužmogėjančiųjų ir sutinkančiųjų būti vergais. Tai įmanoma tik stebėtinai vientisam charakteriui. Ir tik vientisam charakteriui įmanoma kančią pasitelkti aukštesnių jausmų, siekių, minčių, tai yra – Būties statybai.
Žinau, kad tokios išvados nėra tiksliausios. Aš ir neturiu jėgų siekti to tikslumo, nes nesugebu išsivaduoti iš spiečiaus skvarbių minčių, kurios, regis, vis dar negali priartėti prie vieno svarbiausių klausimų: kur vis dėlto glūdi šio dokumento galia?
Taip, vėl galima atsisukti į jau cituotą Dalios maldą ir psalmę – ten glūdi atsakymas į šį klausimą.
Bet man norisi įžvelgti ir kitus atsakymus.
Kiek metų girdime įtartinu užkratu sudrumstus gražius žodžius – atleisti ir užmiršti. Girdisi balsų, kad jau įkyrėjo skaityti tremtinių, politinių kalinių, partizanų, egzodo klajūnų atsiminimus – „vis apie tą patį“. Yra tvirtinančiųjų, jog be atleidimo ir užmaršties visi lubiankų, gulagų ir stribynų parankiniai, stropiai iki šiol besistengiantys nuplauti kankinių kraują nuo savo veidų ir atminties, supratę, jog už pragariškus nusikaltimus turi būti atsiskaityta, dar labiau sužiaurės ir taps užsislėpusia grėsme.
Tačiau tuos vogravimus atmeta įsitikinimas, jog kiekvieno žmogaus kančia visados yra naujas ir nepakartojamas liudijimas, kas yra nužmogėjimas ir kas – šviesusis tikėjimas savo Kūrėjo valia ir žmonių gerumu.
Taip, liudijimas, bet kartu ir rūstus perspėjimas: kad ir kaip tikėtume savaime vykstančia atgaila ir savaime nusileidžiančiu atpildu, kad ir kaip tvirtai žinotumėte, kad švytintis žmogiškumas neapleidžia bendraamžių, tegu būna skirtas laikas ir išsigelbėjimo veiksmui, kurio pradžia yra įsitikinime: visus mus išgelbės tik amžinai būdraujanti sąžinė.
Sąžinė – žinia sau: apie D. Grinkevičiūtės (nuo žmogiškosios Golgotos) mums atneštą dvasios tvirtybę, apie suniekšėjusiųjų sąmokslą – pakirsti tikėjimą gėrio amžinumu, apie praradusiuosius gebėjimą atskirti žmogiškumą nuo išsigimimo.
Tegul bent valandėlė tavo gyvenimo būna skirta atpirkimo, išgelbėjimo žygiui, kurį dabar pavadinu D. Grinkevičiūtės likimu. Žinoma, yra ne vienas žmogiškasis dokumentas, primenantis tūkstančius tokių atpirkimo ir išgelbėjimo žygių. Dėl jų dar suspėjame paskutinį akimirksnį atsiminti, ko negalime nei savyje, nei pasaulyje sunaikinti – sąžinės balso. Svarbiausios, lemtingosios žinios sau. Neapkurskime šiai žiniai. Neapakime. Ir galėsime lengviau atsidusti vien tada, kai pajusime, kaip dienąnakt ima mausti kaltumo prezumpcija. Tokią kaltumo prezumpciją dar ir šiandien išgyvena Vokietija, todėl ji turi galimybių nusigiedryti ir augti. Tokią kaltumo prezumpciją kaip juodąjį akmenį neša ir Lietuva.
Daugeliui šitoks žingsnis nė nesisapnuoja. O laiko jam vis mažiau. Ir kitokios išeities nėra: arba išsigelbėjimas per kaltumo prezumpciją, tai yra sąžinės (žinios sau) atbudimą, arba kraupus žlugimas.
Tai kalbu ne aš. Tai kalba D. Grinkevičiūtės testamentas mums.
bernardinai.eu