Lietuvos valstybinei lietuvių kalbai šią vasarą suėjo tik 100 metų, nors pati lietuvių kalba yra viena seniausių gyvųjų kalbų pasaulyje. Žmonės, panašiai kaip lietuviai dabar kalba, jau kalbėjo prieš tūkstančius metų, bet valstybine mūsų kalba tapo 1922 m. rugpjūčio 1-ąją. Tada Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė mūsų šalies Konstituciją, kurios 6-ajame straipsnyje buvo įrašyta, kad valstybės kalba yra lietuvių kalba. O kokią valstybinės kalbos situacija dabar, kai į asmens dokumentų rašybą jau įtraukėme mūsų rašybai visai nebūtinas q, w ir x, o kai kurie Seimo nariai pageidauja, kad būtų naudojami ir diakritiniai ženklai? Ar lingvistiniu, o ir teisiniu požiūriu, turime dėl ko džiūgauti, švęsti?
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis neabejoja, kad valstybinės kalbos šimtmetis yra išties labai reikšminga data.
Anot A.Antanaičio, lietuvių kalbai yra labai svarbios trys datos. 1547 m. – kai buvo išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas”. Nuo šios datos prasidėjo lietuvių kalbos raštija. Antroji svarbi data – 1901 m., kai kalbininkas Jonas Jablonskis su akių gydytoju Petru Avižoniu bei kitais bendraminčiais išleido „Lietuvių kalbos gramatikėlę”. Tai buvo lietuvių bendrinės kalbos pradžia. O trečioji svarbi data – kai 1922 m. mūsų kalba tapo valstybine. Lietuviai per tūkstančio metų tarpsnį apsisprendė, kad būtent lietuvių kalba bus jų valstybinė. Nors realiai valstybinė kalba gyvuoja ne 100, bet tik 50 metų – 20 m. tarpukario Lietuvoje, o dabar – kiek daugiau nei 30 m. Mat Lietuvos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvo ilgai klaidžiota ir galvota, kokia turi būti karalystės, o vėliau – kunigaikštystės rašto kalba, bet niekada nebuvo subrandinta mintis, jog ši kalba gali būti lietuvių. Tad, anot A.Antanaičio, didžiulis stebuklas, kad lietuvių kalbą sugebėta per visas istorines peripetijas išsaugoti.
„Ar turime ką švęsti? – retoriškai klausė A.Antanaitis. – Mano galva, turime. Pirma, lietuvių kalba yra visavertė valstybinė kalba – įstatymų ir mokyklos kalba. Lietuvių kalba yra tinkama įstatymams kurti. Antra, lietuvių kalba yra ir informacinių technologijų kalba, o tai lemia kalbos statusą pasaulyje. Jei ji būtų nevisavertė (netinkama suprasti informacines technologijas – aut. past.), ji neturėtų perspektyvų keliauti į ateitį. O šiandien lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, įrašyta į Konstituciją. Šiandien lietuvių kalba yra tarptautinė kalba, o prieš tūkstantį metų to nebuvo. Lietuvių kalba yra labai archaiška, turi labai daug išlaikiusi Indoeuropiečių prokalbės bruožų, o tuo pačiu yra labai moderni. Todėl mano širdis džiaugiasi ir aš švenčiu”.
Seimo narys Robertas Šarknickas irgi pripažino, kad lietuvių kalba yra unikali ir moderni. Tačiau, R.Šarknicko teigimu, kai Ukraina, Prancūzija kovoja su bet kokiomis savo kalbų svetimybėmis, Lietuva įteisino q, w, x raides, o kitas galimas žingsnis – mūsų rašybai nereikalingi diakritiniai ženklai. R.Šarknickas klausė VLKK pirmininko, kodėl jo vadovaujama komisija tylėjo, kai Seimas įteisino tris lenkiškas raides?
A.Antanaitis atsakė nesijaučiantis valstybinę kalbą išdavęs, nes VLKK išvada šių lenkiškų raidžių klausimu buvo neigiama:
„Seimo grupė turėjo pateikti paklausimą Konstituciniam Teismui, kodėl to nepadarėte? Teisinėje valstybėje reikia laikytis procedūrų. Praėjo jau 9 mėnesiai. Komisija labai aiškiai pasakė Seimui savo nuomonę ir pateikė išvadą.”
Seimo narys Valdemaras Valkiūnas apgailestavo, kodėl lietuviai visada klaidžioja ir vėluoja. Be to, mūsų kalboje daug svetimybių:
„Ne rungtynės sako, o mačas, vartojami žodžiai-parazitai. Ar ne laikas tą „restartą” padaryti ir baigiame „durniuoti”? Yra ir lietuviškų žodžių.”
A.Antanaitis į V.Valkiūno pasipiktinimą atsakė, kad lietuvių kalba turi daug žodžių, jie visi surašyti į „Lietuvių kalbos žodyno” 20 tomų. O pretenzijas, kodėl lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine ne anksčiau, bet tik 1922 m., reikėtų pateikti Aleksandrui Stulginskiui. Bet jis to turbūt negalės dabar atsakyti dėl suprantamų priežasčių.
„Kiek mūsų kalba klaidžiojo, tiek ir mūsų visuomenė klaidžiojo, – kalbėjo A.Antanaitis. – Buvo ir unijos, ir okupacijos, ir karai. 50 metų – išties labai trumpas laikotarpis, kai turime nacionalinę valstybę.”
A.Antanaitis atrėmė ir V.Valkūno apgailestavimą, kad pavardės kartais sumoderninamos iki karvių vardų, o žmonės veikiau nori gyventi ne teisinėje, bet teisingoje valstybėje. Esą teisė gali būt ir perkama. Anot A.Antanaičio, jeigu teisė bus perkama, tai valstybė nebus teisinga, todėl teisės reikėtų laikytis besąlygiškai. O dėl kalbos klaidžiojimo – tai turime prakirsti mišką, kur patogiau ir ten tiesti kelią. A.Antanaitis kaip vieną iš klaidžiojimų bei kelio ieškojimų paminėjo naratyvą apie lyčiai neutralios kalbos gaires:
„Visuomenė iš to išsityčiojo, vadinasi, visuomenė jau bręsta“.
Komentuoja Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, akademikas Artūras ŽUKAUSKAS:
Kalba lemia žmogaus mąstymą. Per 100 metų lietuvių kalbos raida vystėsi lygiagrečiai su visuomenės raida. Turbūt ne visi žino, kad Sovietų Sąjungoje tik Baltijos valstybėse aukštasis mokslas buvo dėstomas savo kalba, o kitose respublikose – rusiškai.
Valstybė skiria dėmesį kalbos modernizavimui. Tolesnė lietuvių kalbos raida neatsiejama ir nuo skaitmeninių technologijų plėtros. Vadinamieji klaidžiojimai yra būdingi demokratinėms visuomenėms. Tos šalys, kur vienas vadas, viena tiesa ir modernizmo neigimas – tokios visuomenės labai greitai kolapsuoja. Lygiai tas pats vyksta ir su kalba. Turime mokslininkų, kurie išsako labai radikalias idėjas, bet pasaulio pažangą ir lemia žmonės, kurie siūlo iš pirmo žvilgsnio beprotiškas idėjas. Diskusijos yra varomoji jėga, tai yra spartaus mūsų visuomenės vystymosi indikatorius. Jei diskusijų nėra, tai, kalbant fizikos terminais, suveikia antrasis termodinamikos dėsnis, sistema degraduoja.
Kodėl lietuvių mokslininkų darbai spausdinami angliškai? Kaip buvęs mokslininkas galiu pasakyti, kad šiandien mokslas yra stipriai internacionalizuotas ir vyrauja anglų kalba. Tarpukaryje – vokiečių, dar anksčiau – lotynų. Mokslininkų publikacijas daugiausiai skaito kiti mokslininkai, o visuomenei jos perduodamos per studentus, kurie mokosi lietuviškai. Fizikoje, chemijoje, matematikoje laukiame, kad atsirastų ir mūsų terminų, o socialiniuose moksluose dar turime daug svetimybių.
respublika.lt