Durys nerakinamos, atidaromos kojos spyriais. Kas nori kada nori ateina, išeina. Miega, spjaudo ir bezda visuose kambariuose. Šiukšles mėto, kur pakliuvo.Taip būna bomžų lindynėse ir narkomanų kolonijose apleistuose pastatuose. Namuose, kur yra šeimininkas, taip nebūna. Arba jis ne šeimininkas.
Taip dabar yra Europoje. Pamenu, kai atkūrėme Nepriklausomybę, visi Europos didieji dėl valstybės pripažinimo tampėsi. Jūs juk nekontroliuojat savo sienų, tai ką mes galim pripažinti? Jūsų tiesiog dar nėra!
Dabar patys ES didžiūnai nekontroliuoja savo sienų. Tai ir Europos Sąjungos kaip ir jau nebėra. Nuostabiausia – niekas nesirengia nieko daryti. Susirinkę tariasi, kaip nupirkti pinigais kaimynus, kad tie už juos ką nors padarytų. Vienintelis sprendimas, kurį kenčianti nuo politerekcijos problemų ES įgali daryti – nupirkti pinigais.
Nupirkti pinigais barbarus bandė ir paskutinieji Romos imperatoriai. Ir pradžioje, beje, jiems neblogai sekėsi.
Ir vėl Paryžius. Prisidirbot. Bet vaikščiojat užpakalius suspaudę, protingai nustatytais veidais. Ir įsivaizduojat, kad neužuodžiame jūsų smarvės. Nebuvo pasaulyje nei vieno, kuris nebūtų žinojęs, kad tai atsitiks. Vakar ar poryt – tik toks tebuvo klausimas.
Nuo to niekas neapdraustas ir neapsisaugos. Lengva būti geram, kai viskas gerai. Visuomenė ir valstybė parodo savo jėgą ar bejėgystę po to, kai nelaimė atsitinka. Tai išbandymas, nuimantis visas pliurpalų kaukes. Kai per valandą paaiškėja, kas yra kas ir kas ko vertas.
Specialiosios pajėgos profesionalios. Darbą padarė ir padarys. Tiek, kiek leis gerieji dėdės ir tetos iš kabinetų aukštomis lubomis.
O gerųjų dėdžių ir tetų jau pilni ekranai. Išversti iš šiltų lovų patarinėjantys literatai išvargo savo tekstus. Dėdės ir tetos didingai pamaldžiais veidais juos iškilmingai deklamuoja iš suflerių. Veidai negyvi, balsai virpantys. Susijaudinę tai tikrai. Dėl to, kas dabar bus. Ir kaip išsisukti, įteigti sau ir visiems, kad esi nekaltas. Nes visi iki vieno žino, kad kaltas.
Patarinėjančių literatų rašinėliuose senos giesmės. Privaloma rauda dėl aukų. Ir privaloma malda apie tai, kad liksime ištikimi savo vertybėms. Nei per milimetrą nepakeisim savo vienintelių pasaulyje teisingų požiūrių! Nors būtent tų vertybių ir požiūrių taikymas tiems, kuriems ant jų nusispjauti, ir kelia chaosą, žudynes ir veda į valstybių mirtį.
Niekas tų mūsų nuvalkiotų savižudžių vertybių nepuola. Puola mus. Pasinaudodami mūsų sočiu, ištvirkusiu, kairuoliškų universitetų katedrose išstenėtu vertybiniu idiotizmu. Ir iš mūsų skaniai juokdamiesi. Kas gali būti laukiniams smagiau, kaip išskersti žmones, įsileidusius juos į savo jaukius, turtingus namus ir sutikusius su duona ir druska?
Karas vyksta, nors gerieji dėdės ir tetos to atkakliai nepastebi. Kare laimi ne tas, kuris teisesnis. Laimi visada stipresnis. Ir tas, kuris mažiau bijo mirti. Nes turi už ką numirti. Jie nebijo už savo vertybes mirti. Mes už savąsias norim ne mirti, o gauti patogumų, pateisinimų ir pašalpų.
Jokia komanda nėra laimėjusi rungtynių nenorėdama įmušti įvarčių ir bijodama patirti traumų. Karo niekas ir niekada nėra laimėjęs besigindamas. Atsisakymas kovoti už savo namus, savo moteris, savo vaikus. Noras gaisrą gesinti užpilant pinigais.
Šitų dėdžių ir tetų laikas ištiksėjo. Jie jau mirė. Ir nieko naujo nebepasakys ir nebepadarys. Ateis kiti, ir greitai. Jeigu Europos žmonės atsibus. Žudikai taip ilgai, grubiai, taškydami kraujais purto – kelkitės, atsibuskit pagaliau! Bet juk taip norisi miego. O kai atsibundi, traukinukas dažniausiai jau būna nuvažiavęs.
Susinaikinimo džiaugsmas nuo prisiskaityto gerumo pakvaišusių sočių idiotų akyse. Per laukus slenkančios begalinės vilkstinės su raiteliais prie šonų. Istorijos ratas pasisuko. Ir laikas sugrįžo.
Na, truputuką pasistengsim, pakalbėsim. Išsimiegosim ir sustiprinsim dar saugumo struktūras. Pastovėsim susikibę už rankučių. Ir priešas išsigąs. Ir viskas palaipsniui baigsis.
Niekas nesibaigia. Tai tik pradžia. Ir niekas nežino, kas bus.
algimantasrusteika.wordpress.com