Iškart ir atsakau. Todėl kad bijome tiesos. Todėl, kad gerbiame ne žmogų, o jo užimamas pareigas. Todėl, kad nedrįstame pripažinti klaidų. Todėl, kad lyginant su Sąjūdžio metais esame nelaisvi savyje. Todėl, kad nesimokome net iš mūsų tautos istorijos.
Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės ir emocijų pliūpsnys, ketverius metus Lietuvos žiniasklaidos dirbtinai įsiūbuojama partizanų tema, kuri „delfiams“, „lrt“ ir panašiems žinių skelbėjams iki 2014 m. beveik nerūpėjo, o dabar skelbiama kasdien ir viskas, kas paskubomis sugraiboma apie partizanus ir Rusiją (lyg kitų problemų Lietuvoje nebūtų), sekmadienio popietę privertė mane pavartyti Vinco Kudirkos eiles.Nors dirbtinai kuriamas mūsų supriešinimas ir dikusijų pakeitimas vienpusiais kaltinimais ir baigia susipainioti pats savyje, tačiau būtina atkreipti dėmesį į esminius dalykus. Š.m. rugsėjo 30 d. LRT TV laida „Savaitė“ signatarus Bronislovą Genzelį, Audrių Butkevičių ir Zigmą Vaišvilą dėl jų siekio pašalinti viešai skelbiamą šmeižtą apie a.a. kardinolą Vincentą Sladkevičių, laiminusį Sąjūdžio kelią į Nepriklausomybę kito signataro Vytauto Landsbergio lūpomis išvadino Kremliui dirbančiais aferistais. Tačiau tuo neapsiribojo. Toje pačioje TV laidoje dar paskelbta apie, suprask, „aferistų“ reikalavimą atsisakyti partizano Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo įamžinimo. Tik „pamiršo“ paminėti, kad šio reikalavimo autorius – Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės numylėtas valdžios atstovas užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Skaudu? Taip. Vinco Kudirkos eilės kaip niekad tinka šiems jausmams apibūdinti:
Vincas Kudirka. ŠIRDIS. Pagal [Ž.]Rišpeną
Turėdams krūtinę piktumo pripiltą,
Aš motiną savo nudėjau senyvą
Ir, peilį įleidęs lavonan jos šiltą,
Išplėšiau padūkęs jai širdį da gyvą.
Kada gi, tą širdį teriodams baisiausia,
Pasiutusiom kojom ją spardydams, kuldams,
Parpuoliau į kraują, širdis toji klausia:
,,Vaikeli, ar tu nepasižeidei puldams?”
A. Ramanausko – Vanago laidotuvių dieną ekspertai.eu paklausė paprastą, tačiau psicologiškai mums visiems sudėtingą klausimą, kuria Dalia Grybauskaite tikėti? Ta, kuri, pagal jos mokslinį darbą, smerkiantį pokario partizanus, trukdžiusius kolektyvizacijai ir sunaikinusius 13000 žmonių, ir kurį 1993 m. Lietuvos mokslo taryba Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių vardų nostrifikacijos komisijos sprendimu nostrifikavo ir išdavė socialinių mokslų daktaro diplomą, ar Lietuvos Respublikos Prezidente, kuri rodo tvirtą pasiryžimą atremti Rusijos grėsmes partizano A. Ramanausko-Vanago laidotuvėmis, tebebūdama tos pačios Rusijos valstybės paslaptimi www.ekspertai.eu/prezidente-pagerbe-ziauriais-teroro-aktaisgasdinimaissantazu-pasizymejusi-klases-priesa96686/ ?
Susigaudyti gali padėti š.m. spalio 4 d. TASS paskelbtas Rusijos URM atstovės spaudai Marijos Zacharovos pranešimas spaudai: „Rusija sunerimusi dėl Lietuvos valdžios veiksmų įamžinant atmintį banditų „miško brolių“ formuotės lyderio Adolfo Ramanausko -Vanago atmintį… Ypač ciniška tai, kad kapas atsakingo už žūtį daugelio taikių gyventojų bus greta nuo vietos palaidojimo 5 tūkstančių tarybinių kareivių, kurie žuvo išvaduojant Vilnių nuo fašistinių grobikų“. Tačiau visa tai būtina vertinti blaiviu protu, bet ne emocijomis.
Rusija, ilgai tylėjusi apie Lietuvą, nesusilaikė. Arba sulaukė, kada Rusijos valstybės paslapties veiklai jau reikia ir oficialaus Rusijos Federacijos įvertinimo.
Algimantas Lebionka. motyvuodamas „rusų NKVD-istų užmuštų lietuvių, vežamų iš Ukmergės kalėjimo“ faktais, impulsyviai pasiūlė Rusijai šiuos karius perlaidoti Rusijoje (www.sarmatas.lt/10/jeigu-rusijai-nepatinka-kad-lietuvos-sostineje-netoli-rusisku-okupantu-laidojami-lietuvos-didvyriai-ji-gali-savo-tevynainiu-palaikus-issivezti-i-maskva/ ).
Visų pirma, Gerb. Algimantai Lebionka, skirkite esminius dalykus. Pabandykite suprasti ir Rusijos, ir kitas Tarybų Sąjungos tautas, kurios gynėsi nuo nacistinės Vokietijos. Ir jūs niekada nepakeisite jų mąstymo bei faktų, kad šie žmonės gynėsi nuo nacistinių užuolikų ir juos siekė įveikti, nueidami karo kelią iki Berlyno. Siekė ir atkeršyti už artimųjų mirtį ne jų sukeltame kare. Tai, kad ši kariuomenė po to neišėjo iš Rytų Europos (beje, išėjo iš Austrijos, šią šalį palikdama Vakarų sąjungininkams, nes taip buvo su jais sutarta) ir iš Lietuvos, tai jau yra kita tema. Ir ne kariuomenė, o politikai tai sprendė, beje, pasidalinę Europą ne tik Ribentorpo-Molotovo susitarimais, bet ir Teherano, Jaltos ir Potsdamo susitarimais.
Kodėl Vokietijoje nereikalaujama iškeldinti Tarybinės armijos karių kapus? Manau, ne tik dėl tarptautinės teisės reikalavimų gerbti karių kapus, bet ir dėl to, kad Vokietija nebenori savo teritorijoje dar kartą laidoti svetimų šalių karius, atėjusius juos nukariauti.
Suplakdami šias dvi temas į vieną, mes ne tik nieko nelaimėsime, bet ir padėsime mūsų korumpuotai valdžiai išsaugoti savo valdymą. Ji nebeturi jokių argumentų savo veiksmams pateisinti. Lieka tik siekis mus supriešinti vienus su kitais, dirbtinai kurstyti emocijas ir aistras, pametėjant mums temas, kuriomis diskutuoti mes vis esame specialistai.
O kodėl apie tai net nekalba nė vienas apsiskelbęs būsimu kandidatu į Lietuvos Prezidentus?
Ar mes norime Lietuvoje dar vieno kraujo praliejimo, po kurio piliečius ir taip nestabdomai prarandanti Lietuva vargu, ar beatsigaus?
Ar jau spėjome pamiršti Popiežiaus Pranciškaus klausimą Baltijos valstybių žmonėms jo kalboje Taline, kodėl mes matome tik grėsmes iš Rytų, bet nematome jų iš Vakarų?
Norintiems gilintis į tai galima pateikti ir daugiau klausimų, į kuriuos būtina ieškoti atsakymų, jei norime žinoti, kaip mums elgtis su Rusija, ir su mūsų valdžia bei jos valios vykdytojais:
- Kodėl Vytautas Landsbergis mums pasiūlė Dalią Grybauskaitę, kuri iki šiol yra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis?
- Kodėl mūsų valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė atvirai klastoja savo biografiją, o mes į tai nekreipiame dėmesio?
- Kodėl Lietuvos Prezidente tapus Daliai Grybauskaitei, Sausio 13-osios byloje naikinami įtarimai kolaborantams, ši byla nutraukinėjama, kaltinimai paliekami tik TSRS kariškiams?
- Kodėl Vytautas Landsbergis viešai Seime užsipuolė Zigmą Vaišvilą, kad šis drauge su Audriumi Butkevičiumi kreipėsi į prokuratūrą dėl Algirdo Paleckio „savi šaudė savus“?
- Kodėl tuometinė Seimo narė ir Sausio 13-osios draugijos pirmininkė, Adolfo Ramanausko – Vanago duktė Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė neatsiliepė į prokuroro prašymą liudyti baudžiamojoje byloje dėl Algirdo Paleckio „savi šaudė savus‘?
- Kodėl prokuratūra nepaaiškina, kokie Sausio 13-osios byloje surinkti įrodymai paneigia šią Algirdo Paleckio ir Lietuvos TV ir bokštą šturmavusios Alfa-grupės vado Michailo Golovatovo versiją?
- Kodėl „Komsomolskaja pravda“ apžvalgininkė Galina Sapožnikova, kurios knyga apie šiuos įvykius Lietuvoje yra uždrausta, atmetė Zigmo Vaišvilos 2012 m. pasiūlymą į viešą diskusiją su Michailu Golovatovu pakviesti ne Algirdą Paleckį, o Zigmą Vaišvilą?
- Kodėl Vytautas Landsbergis ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pagerbė partizanų vadą a.a. Adolfą Ramanauską – Vanagą, tačiau toleruoja patyčią iš a.a. kardinolo Vincento Sladkevičiaus, kuris ne mažiau svarbiu ginklu – žmonių tikėjimu – laimino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kelią į Lietuvos Nepriklausomybę?
Klausimų sąrašas – didžiulis. Visų pirma, pildytinas klausimais dėl milijardinių Lietuvos valstybės lėšų išgrobstymo. Tačiau sekmadienį leiskite šias mintis baigti vėl Vinco Kudirkos eilėmis. Kad kada nors mums patiems nebūtų labai labai gėda dėl mūsų pačių:
Vincas Kudirka ŽVIRBLIAI IR KALIAUSĖ
Sutarė žvirbliai pasimylėt kartą.
O kad lyg gėda laužyt žodį tartą,
Išlėkė pulkas grūdų paieškoti.
Atrado dirvą, kviečių kelias lyses
Ir, kuris buvo lyg labiau išdrįsęs,
Šoko prie darbo: varputes terioti.
Štai vienas žvirblis pamatė tuo tarpu
Kasžin ką juodą styrint viršum varpų
Ir išsigandęs ,,čir čir čir” suriko.
Žvirbliai, išgirdę, kad jų draugas rėkia,
Nelaukdami, tuoj į krūvą sulėkę,
,,Kas čia yr,- klausia, – kas čia atsitiko?”
Žvirbluks parodė – taip, tikra teisybė:
Kviečiuose riogso bauginga baisybė.
Lyg būtų paukštis: turi sparnus, snapą…
Lyg lėkti taikos… kas tai per daikts būtų?
,,Kad į nelaimę iš mūs kas nekliūtų!”
– Šnekasi žvirbliai, vos gaudami kvapą.
– Vyrai, ar žinot? tai tikras erelis!
Aš jį pažįstu! – tarė viens žvirblelis.
– Lėkime iš čia, kol da sveikas sparnas!
– Netiesa, broli! sakau, kad pelėda!
– Ir nuo jos bėkim nes ir ta mus ėda!
– Tai vanags, vyrai!
– Ne ne ne, tai varnas!
Da bailių žvirblių balsai nenutilo,
Tuo tarpu vėjas lyg tyčia pakilo
Ir sujudino kviečiuose baisybę.
Žvirbliai varguoliai per valandą ūmą
Tarytum šaute sulindo į krūmą
Užmiršę kviečius ir varpų gausybę.
* * *
Mat žvirbliai, žodžių baugingų paklausę,
Arčiau nebandę pažinti baisybės,
Palydėj‘ kviečius… Na, o iš teisybės
Kviečiuos būt radę tik seną kaliausę.