„Jausmų džiazo“ almanacho sudarytoja, bendraautorė literatė Erla išgeneravo originalų sumanymą – įrašų studijoje pati įskaitė ir „Lucilijuje“ išleido originalų 18 eilėraščių audio-video diską „Raisto kardas“ drauge su Vidmantu Petraičiu bei Ligita Bairamova.
Vidmantas kuria muziką, tapo, rašo. Ligita dainuoja penkiolikto amžiaus lietuvių dainas. ,,Raisto karde“ ji įdainavo to laikotarpio dainos žodžius. Vidmantas sukūrė muziką tekstui ,,Atsiskyrėlis“.
Keletas eilėraščių, tokių kaip: „Geltonplaukė sruoga“, „Saulės užkalbėjimas“, „Kodėl nepažymėjo?“, „Sekmadienio mišios“, „Kur tu teci“ pulsuoja baltiškais archetipais, užkalbėjimais, Saulės mūšio dvasia. Juose galima justi daugybę Saulės miesto vietovardžių, hidronimų, istorinių sankirtų, kultūros ženklų. Atmintyje įsimena vaizdingos metaforos, įasmeninimai, epitetai, pavyzdžiui: „nenugalėti architektūros paminklai“, „akivarų žaliom akim papriekaištauja“, „subėgę vaidilutės buria ženklus“, „ir išsipildys pamažu šviesi svajonė“… Viena Erlos prosenelė gyveno Latvijoje, todėl „gaidelis gieda latviškai“/ „jūra seną dorę atskalauja“…
Gamtiškoji paslapčių erdvė sluoksniuojasi kituose autorės eilėraščiuose: „Spanguolių karalienė“, „Raisto saulė“, „Ekspozicija“, „Pakvietimas į dangų“, „Snieguolių bliuzas“. Atpažįstame Rėkyvos pelkes, kitus gamtovaizdžius įvairiais metų laikais, „kai saulė kraujo šukom / debesį šukuoja“ arba kada „skiemuo prišąla prie mano lūpų“, „sūkuriais žaidžia“…
„Kalnuose“ – posmas tarsi iš asmeninio dienoraščio puslapio. Čia įsivaizduojame, kaip poetė kopia į kalnus drauge su dukrele, „Tik šiurpuliukais varva dukros juokas…/ luoto nėra iš debesų išplaukti…/ sekundės mirksniu praplaukia gyvenimas“. „Hubertui“ – kitas posmas, dedikuotas Hubertui Smilgiui, Šiaulių krašto kultūros fondo pirmininkui, su kuriuo autorė treniruojasi karate užsiėmimuose, kur „kūną grūdina kasdieniams saulės mūšiams“, „ir Hubertas matuojas samurajaus kardą“.
„Eilėm liepsnoja rankraštis“ – tarsi pratęsiama Rytų kovos menų tema. Prieš klausytojo akis iškyla rožiniai sakurų žiedlapiai, garsioji Fudzijamos viršukalnė, girdisi šūksnis – „vankan“ – atsiveria japoniškos kultūros klodas.
„Bajoraitėje“ – tarsi persikeliama į keletą šimtmečių atgalios, kai „tolsta jau medžioklė susapnuota“…/žirgai palieka pasagas rūke“ ir vėl sugrįžtama į dabartį – „jau ne bajorai rūmus stato“… Eilės įkvėptos mūsų dienų bajoraitės.
Taigi iš esmės galima drąsiai teigti, jog Erlai pavyko retrospektyviai atsigręžti ne tik į Šiaulių istoriją, bet ir prisiliesti prie šiandienos miesto realijų.