PARALELĖS užverstos. Skaitydama bijojau, kad tik nesibaigtų. Ir man išliko trys knygos – ne visa ištisinė knyga. Stebėjausi autorės erudicija ir jos stebuklinga archyvinės žiurkės intuicija, apibūdinant tiek daug iškilių žmonių dalyvių Europos lietuviškų studijų savaitėje, mokslinėse diskusijose, dailės parodose „Tėvynės valandėlėse”, popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankyme ir kitose patriotinėse misijose. Visa tai vyko sklandžiai, tvarkingai, išradingai, pritraukiant kitų šalių poetus, vertėjus, meninkus, įvertinusius Alpių šalyje lietuvių talentus, mokančius garsinti savo šalies – Lietuvos – vardą. „Visi lietuviški susibūrimai švietė lyg žiburiai ir apie save skledė rimtį ir jaukumą” (M. Milvydienė).II NEĮMANOMA GYVENTI BE PRAEITIES
Kiek daug paryškina skyrių prasmę B.Brazdžionio citatos.
Apie „Serbentos upelėj gimusį” poetą MARCELIJŲ MARTINAITĮ. Viskas nuostabu, ką jis parašė ar aprašė, o ir tai, ką kiti apie jį parašė. M. Martinaitis turėjo savo sąmonės ąžuolus(prof. V.Daujotytė). Gal mes visi turime savo vaikystės medžius, kurių šaknys įsivijo mūsų sąmonėje, pririšo mūsų likimus ir niekada nepaleidžia, net ir toli nuo Lietuvos nuskridusius(V.D.) Tai vis prof. V.Daujotytės jausmingi išsireiškimai apie poetą M.Martinaitį knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo”.
Ačiū autorei Janinai Survilaitei, papurčiusiai mane už nemokėjimą įvertintinti BIRUTĖS JONUŠKATĖS. „Rašytoja Birutė Jonuškaitė – viena talentingiausių lietuvių rašytojų, savo kūriniuose vaizduojanti suverenios tautinės valstybės krašto žmonių ir jų likimų panoramą”. Mačiau ją pirmą kartą kaip trapią moterytę,vadovaujančią mums Rašytojų namuose per Pirmąjį Pasaulio lietuvių suvažiavimą 2019m. Geguzes 5-7 dienomis Vilniuje. Nieko prieš tai neskaičiusi, įsigijau jos storą knygą „Maestro”. Atsiprašau, skaitysiu ją iš naujo.
Prūsijos Lietuva – rašytojos EDITOS BARAUSKIENĖS literatūrinio kelio įkvėpimo šaltinis. Ar lengva šiuolaikinių rašytojų pasaulyje E.Barauskienei išsikovoti išskirtinį prūsų Lietuvos „metraštininkės” vardą? – klausia J.Survilaitė. Tai skaudus faktas, kiek daug nepažintų autorių ir jų knygų yra nematyta ir neskaityta, gyvenant mums ne Lietuvoje, o tik Europoje.
Užtatai, kaip saldžiai paglosto lietuvio širdį, ištarus meno mokslų daktarės KRISTINOS SABALIAUSKAITĖS vardą. Prieš „Petro imperatorę” esu perskaičiusi visas „Silva rerum” ir pasidėjusi jas „po savo pagalve”. Tai daug ką pasako. „Perskaitę „Silva rerum”, skaitytojai tikrai apsidžiaugs nauju lietuvišku XXI amžiaus literatūriniu kūriniu. Pasigėrės ne tik dailiai pateiktu ir padėtu ant bajoriškos porcelianinės lėkštutės, išpuoštos bajoriškomis pasmanterijomis, kūriniu, bet ir giliai iki šaknų autorės apmąstyta, kruopščiai atrinkta kiekviena istorine detale, charakterizuojančia iki šiol brangiausiu mūsų tautos pasididžiavimu laikomą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę”,- baigia tokiais žodžiais savo apmąstymus Janina Survilaitė.
Toliau apie Juozą Baltušį ir jo „Sakmę apie Juzą”, kad jo Juzas labai panašus į Eugenijaus Ignatavičiaus „Baltųjų stulpų” Vygantą – eilinį lietuvį su unikaliu charakteriu ir kaimiečio pasaulėjauta. Apie S.ČERNIAUSKATĖS aprašytą „Žemaitės žodžio galią jos 170 gimimo jubiliejaus proga. Ir apie EDITOS BARAUSKIENĖS Mažosios Lietuvos istorijos puslapius. Knyga „Karūna žalčių karaliui” išėjo „per stora”. Kas tą knygą pirks? – pateikė klausimą redaktorius Justinas Kubilius. Knyga buvo ne tik išleista, bet ir išpirkta.
Vis laukiau, ties kuria vieta įvyks visų knygų ir atsiliepimų apie jas kulminacija. Nesulaukiau. III dalis panešėjo į tikrą laisvos vaizduotės ir intelektualių galių žaismą.
Tad ir aš , tuo pasinaudodama, baigiu savo minčių dėstymą nieko gero ir naujo nepasakiusi.
Talinas