“Brolis buvo gyvenimo poetas“, – sako apie Adolfą Jonas Mekas.
Pirmąsyk lietuviškai išleistuose Adolfo „Raštuose“ – įspūdingas menininko dienoraštis. Jaudinantis pasakojimas, kaip kūrybinės energijos sprogdinamas Semeniškių kaimo jaunuolis, išgyvendamas Vakarų civilizacijos griūtį, tampa pasaulyje pripažintu menininku.
Vilties tekstas šiandienos gimnazistas.
Istorikų ir literatūrologų dėmesio laukiantis unikalus XX amžiaus vidurio lietuvių intelektualinio ir kūrybinio gyvenimo šaltinis.
Tik kelios citatos iš jaunuolio Adolfo Meko dienoraščio:
„1941-ųjų rugsėjo 3-oji.
Kai pagalvoji apie nekaltą žmonių likimą. O jie savo nešvariais pirštais paėmė tą nešvarų daiktą, ir jiems leido širdis atimti nekaltam žmogui tą plakančią širdį. Kad jis nebegalėtų džiaugtis ta gamta, tuo žavingu pavasariu. Kad jiems užgestų ta visiems duotoji saulė. Ach, jūs beširdžiai! Kur jūsų sąžinė? Kur jūsų tikėjimas? Juk Dievas savo prisakymuos pasakė: neužmušk! Ir kaip tau sakys tavo sąžinės balsas, prasižengęs prieš Dievą. Ant tavo sielos užsidėjo juodas kiautas. Tu to nebesupranti. Tau rūpi tik tų nekaltų sielų turtas. Aš čia sakau tiems, kurie savo kruvinais nagais išgrobsto, dar merdinčių mirties agonijoj, žmonių tamsias pastoges beieškodami to žvilgančio aukso, be kurio nebegali gyventi jų sutepta siela. Aš sakau tiems, kurie pripylę savo kišenes tų blizgančių blizgučių. Jie mano, kad tas ne jų blizgučių švytėjimas nuplaus nuo jų sielų tą tamsią dėmę. Ne!.. Nei atgailos, nei ašaros, kaip kad rytmetį kad žvilga ant tų gražių gėlių lapelių, jos nenuplaus. Nei tyrlaukių krašte ištryškęs gaivus šaltinis nenumazgos dėmės, kurią jis pats sau pasidarė. Tai ne kelnių dėmė, kuri galima išvalyti benzinu ar kuo. Tai sielos dėmė, kurią išplaus tiktai Paskutinis Teismas.
Aš čia kalbu visos tautos vardu tiems, kurie namus sau prisikrovė ne savo turto. To tauta negali atleisti. Negali sau prisiimti tos atsakomybės už savo nekaltus tautiečius.
Būkite pasmerkti tie, kurie savo kraujuotais nagais išplėšėte nekaltų žmonių širdį!
<…>
1945-ųjų spalio 10-oji.
Aš nenoriu būti savo tėviškės vagis, savo tėvynės kišenvagis. Atgal negrįšiu į ją elgetaudamas. Lietuva tokių nelaukia. Ir kai matau tūkstančius tautiečių, kurie vagia, dykaduoniauja, ištvirkauja ir diena iš dienos kalba apie grįžimą namon ar važiavimą Amerikon. Ak, kaip jie apsirinka: jų, tokių kokie jie čia yra, nelaukia nei Lietuva, nei Amerika. Jiems laikas pūti. Jeigu jie grįš į tėvynę, tai Lietuva susilauks ne savo tautiečių, bet vagių, žulikų ir išsigimėlių.
<…>
1948-ųjų gegužės 21-oji.
Aš paskutinėmis dienomis smarkiai nusidėjau savo pareigoms. Aš norėjau, aš per jėgą norėjau užmušti kūrėjo paskirtį: niekuomet nieko sau, tik kitam. Aš norėjau sau pajusti laimės ir patogumo, ir džiaugsmo. Aš nusikaltau. Juk ar ne aš, ne kūrėjas privalo kitus linksminti ir guosti. Juk tai jo pareiga, jo misija. Aš turiu visuomet likti paskutinis, visuomet užmestas, idant kitiems galėčiau suteikti malonumo.
Aš paskutiniu metu gerokai nusikaltau savo pašaukimui. Aš turiu atgailauti ir kaip galima daugiau stengtis padėti, paguosti ir nuraminti kitus. Ir niekuomet nieko nepykinti.
<…>
1948-ųjų gruodžio 22-oji.
Mes Kalėdas jau atšventėm, prieš keletą dienų. Ir eglutę sudeginom, ir pagiedojom – ir visą naktelę, kelis sykius, prašnekėjom, praverkėm. O visa prasidėjo nuo rūtų. Aš nuo vienos lietuvės parsinešiau kelis jų grūdelius, kad ryt pasisėčiau. Po to prie akių priėjom, nuo akių prie Aleksandriškio. Čia ir pravirkom. Visą naktelę iššnekėjom ir daug radom. Radom tą giją, kuri driekiasi mumyse, radom tą lietuviškumo pamatinę. Apie ką miniu rašyme apie Aleksandriškį ar „žalią rūtą ir nukirptas kasas“.
<…>
1949-ųjų sausio 31-oji.
Ir po visų kalbų, prieš gulant pradėjau vėl aną nuolatinę – ak, juk tai mums amžina tema – LIETUVA. Mes mirštam be jos – mes tik dabar pajutom ją, jos stiprybę ir jos grožį, jos kultūrą! Mums, lietuviams, nereikia jokios kultūros: vakarų, rytų, romėnų, – mes turim savo – lietuvių kultūrą, žemės. Ir ar kas mūsų poetų prašoko liaudies dainelių lygį? Buvo. Vienažindys, Strazdelis. Bet ar jie buvo kitos kultūros? Jie buvo visais sąnariais mūsų žemėje, todėl jie pajėgūs. Ar mūsų Aleksandriškis. Taip, pamynėm po kojom jo žemę, bet taip pat jaučiama ir anųjų, vakarų, įtaka. Jis mėtomas po vakarinį siautulį – lietuvių – siautuly – cha, cha! Jo siautulys – merginą vakaruškose pakirkyti!
Ir dar toliau – nebeišlaikėme, ir mūsų jausmai nebetilpę žodžiuose išsiveržė daina, lietuvio daina, tapę lyrika. Jau toli po vidurnakčio, susėdę lovose patamsy dainavom. Ir jaučiau, kaip Valentuko [Leono Lėto], Jono ir mano balse buvo ašaros. Mes nedrįsome šnekėtis daugiau, tik dainavom. Tyliai, graudžiai, širdimi. Mūsų balsai blogi, bet kada širdimi dainuoja, visai mieli tampa.
Prisiminiau atsitikimą. Aš maniau, kad šitaip subtiliai, iki ašarų, išsišnekėti tik mes, menininkai, temokame. Prieš kurį laiką sėdėjau dantų kabineto laukiamajame. Jau temo. Penkios keturios moteros, vyras ir aš. Ir nejučia išsišnekėjom apie lietuvišką kaimą. Aš tik ugnį pakursčiau, o jos pačios taip įsišnekėjo, taip susigraudino, akys, balsai, tiek ašarų, kad niekuomet nebūčiau tikėjęs. Joms lengviau buvo, nes jos nesugadintos! Jos neturi jokių priemaišų. Joms atimta žemė, o su ja viskas! Jos nieko daugiau neturi. Todėl ir jų raudojimas buvo širdį veriąs, kaip niekad. Kai ėjau namo, buvau girtas ta didele pilka lietuvio širdimi, tuo begaliniu sielvartu ir ta bobučių motinų lyrika. Ak, tu rūpintojėli nulytas!
<…>
1949-ųjų spalio 13-oji.
Amerika! Kur mes koją bedėsime, kur tik, visur rėks ir šauks – ne čia! Ne čia! Tėra tik viena Amerika – žemė, mūsų smėlio žemė, tame mažame gintariniai žaliame apskritime – Lietuvoj.
Neužmirškime savo vaikams tos pusės parodyti! Neužmirškime parodyti ten, iš kur mes. Mums tai buvo gyvybė. Aš važiuoju kaip sraigė – susitraukiau į kiautą – negirdėti! Ir lengva! Truputį aktoriaus, truputį lengvabūdiškumo. Ar daug reikia šių dienų žmogui užmušti širdies svaiguliui. Aš – rašytojas. Aš stebėtojas. Aš – jie. Ir lengva, ir sunku. Aš stebiu, aš kaip čiulptuvas – aš, kaip kempinė palietą vandenį, sugeriu ir skausmą, ir džiaugsmą, ir juo gyvas. Aš parazitas. Aš net nejučiom kitą išsiurbiu, kaip vampyrai kad kraują išgeria, kitą žmogų. Aš savo draugą, aš, bučiuodamas mylimą mergaitę, velnią galvoju. Jie man tik medžiaga. Medžiaga, maistas, kurio reikia mano gyvenimui, be ko aš mirštu. Todėl aš taip myliu turtingus – širdimi – žmones, nes iš jų daug galima pavogti nenuskriaudžiant. Nes tai mano: autoriaus, rašytojo duona ir gyvybė. Aš tą žinau – todėl myliu ir kenčiu skirdamasis.
<…>
1949-ųjų spalio 17-oji.
Realybė žmogų užmuša. Tiesa žmogų užmuša. Aš meluoju. Nuo ryto iki vakaro meluoju. Ir man lengviau, ir kitiems maloniau. Aš esu ištisą mitą susikūręs apie mano kunigaikštišką kilimą. Mano proseneliai buvo kunigaikščiai jau prie Mindaugo. Su kuo esu kalbėjęs, visi įtikėjo. Net aš pats.
<…>
Vakar buvo siurprizas. O! Kas ji? – Kariuomenės šventė. Militarizmo. Lietuviškojo. Mūsų karininkai – jų yra apie devyniasdešimt čia, o du – ne karininkai. Vakare suruošė militaristinį minėjimą, su kariškom kalbom, dainom ir anekdotais (!). Aš, protestuodamas ar, tiksliau, – ignoruodamas tokius militaristinius beprasmiškus minėjimus, nenuėjau. Ir ramiausiai išsimiegojau.
Šiandien rytą nuoširdžiausiai prieinu prie pusryčių stalo ir sakau jiems visiems: labryt, skanaus. Nė vienas neatsakė, bet visi, po dviejų susikaupimo sekundžių, pradėjo išlieti savo širdį, pernakt susikaupusią pagiežą: tu ir piemuo, tu ir be ūsų, tu ne lietuvis, vaikas ko gero.
<…>
… anądien daktaras pasakė: Adolfai, turi saugotis stiprių pergyvenimų. Tavo širdis nesveika, gali neatlaikyti. – Ai, tu mano, kaip aš galiu nesijaudinti, kaip aš galiu ramiai, jeigu aš vis visa širdimi, visa – iki dugno. Aš jaudinuos dėl niekniekių, dėl Jūsų menkų menkiausio, kas man miela, kas mane iki gelmių jaudina. Kad aš nemoku kitaip, tik taip, kaip dabar, visa širdimi, iki neužmiegant. Aš nemoku maldyti savęs, jei aš verkiu, tai verkiu, jei juoktis, tai juoktis, jei mylėti, tai iki pamišimo. Juokdavos (ak, tada, kada buvo tik teprasidėjus mano meilė! Šiandien ji visai kitokia, šiandien ji jau žiemkentė), kad jis niekam nebetinkamas, jis tik savo meile tegyvena. Ak, jergutėliau mano tu, kaip aš kitaip galėjau, kaip pamažu ir iš lengvo. Juk išalkęs šuo kai puola prie mėsos šmoto, kaip jis gabalais ryja, jis aistrus ir gyvuliškas, gaivališkas. Ir aš juk tokiais pat šmotais ryju – karštai, apsidairydamas, kad kas neatimtų, kad tik kuo daugiau, oi, kuo daugiau kad.“
Ir ačiū „Raštų“ sudarytojui režisieriui Juliui Zizui – puikiai įgyvendinta idėja. Dėkui visiems vertėjams iš anglų kalbos – geri vertimai.
O broliui jis sakė, kad leisti pronacinį žudynes kurstantį laikraštį ir rašyti į jį antisemitinius tekstus yra negerai?
Brolis irgi dienoraščiuose rašė, kai pabėgėlių stovykloj buvo – panašu, kad visi normalesni lietuviai pasilikę Lietuvoj. 
- Atsakyti
Kažkaip nestebina, kad drg. E. Balčiūnui neįtinka Darius Kuolys ar Julius Žižliauskas. Pakanka dirstelėti į to veikėjo biografiją.
Veidaknygė /FB