Tokiu klausimu savo straipsnį pradeda Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė p. Birutė Jonuškaitė – talentinga tautos rašytoja, jausminga lietuvių kalbos brangintoja, įtaigi tautos gyvenimo praeities ir dabarties vaizduotoja. Lietuvos kūrėjų mylima ir mielai renkama LR rašytojų VADOVE (2025-05-14 – „Bernardinai“).
B. Jonuškaitės kūryba su tikru širdies jauduliu skaitoma, ir paskutinius dvidešimt savo kūrybinių metų esu jos kūrybai spaudoje publikavusi net kelis atsiliepimus, į kuriuos sulaukiau dėkingų skaitytojų atsiliepimų…
B. Jonuškaitės straipsnio: „Kokių rašytojų reikia mūsų šaliai ir kokia jų funkcija šiuolaikinėje visuomenėje?“ – idėja netikėtai susišaukia su mano mintimis, publikuotomis mano eilėraščių knygos „ADVENTO VALANDOS” epiloge: „Kūrybinių įsipareigojimų balsas”(leidykla Andrena, 2024.)
J.Jonuškaitė rašo, kad Sąjūdžio laikais rašytojas buvo avangarde. Tuo niekas neabejoja ir džiaugiasi, kai sovietmečiu užaugęs šėtono paunksmėje (pagal S. Gedą), laisvos kūrybos ištroškęs rašytojas, Tėvynei Atgimus, viltingai tikėjosi įkvėpti grynesnio laisvės oro…
Daugelis iš mūsų daugkart esame įsitikinę, kad bendravime visada liks dvasingo Žmogaus (t.p. ir dvasingo Rašytojo!) Žodžiai, kurie niekada nekels pigaus juoko, nes”…nesišvaisto gražbyliaujančiais sakiniais. Niekam nesilanksto, nenori įtikti, neskaito pranešimų dėl garbės ar pinigų. Jis ir taip yra garbingas, svarbus. Ir tie žodžiai iš jo lūpų suskamba kažkaip svariai, ypatingai esmiškai. Tarsi jis juos reabilitavo ir pažadėjo prikelti tikram, gelmingam atgimimu…” (Erika Drungytė. internet 2025 gegužė)
35 metai gyvenu Šveicarijoje, skaitau keturiomis Šveicarijos valstybės įteisintomis kalbomis rašančius rašytojus ir poetus. Pastebiu, kad visų jų pareiga ir tikslas – fiksuoti Alpių gyvenimo dabartį, kalbėti apie praeitį ir ateitį. Šveicarų jaunoji kūrėjų karta irgi gaivališka, drąsiai eksperimentuojanti, tačiau šveicarų kūryboje nėra praeities tvaiko, kokį 35 metus iki šiol nešiojamės mes. Šveicarijoje niekada nebuvo nei komunistų partijos, nei jokių komjaunimo organizacijų, jie visi gimė ir užaugo turėdami privačias protėvių ar jų pačių susikurtas teisiškai niekieno neliečiamas savo laisvės nuosavybes į savo mintis ir įdėjas, privatumą į savo tautos pamatus, į užgyventus turtus, laisvus religinius įsitikinimus ir visokeriopas kitokias asmenines laisves…
Visą, ką turi rašytojas – vadiname – Laisvu kūrėjo Pašaukimu, – tvirtina B. Jonuškaitė.
Kuo skiriasi ir kaip skirtingai elgėsi senosios lietuvių išeivijos kartos elitas su Tautos vertybėmis, palyginus šiandien į užsienį gyventi atvykusius lietuvius emigrantus, kurie dešimtmečius komjaunimo ar komunistų partijos gretose ištikimai tarnavo režimui.
Tik nemėginkite tikinti, kad tokių – BUVUSIŲ- šiandien jau niekur nėra.
Taigi – BUVUSIŲ – nėra, – bet yra gyvi – ESANTYS ir veikiantys!
Prieš porą metų išleista Lietuvos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, prof. Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 m.” atveria visus skirtumus tarp išeivijos ir dabartinių emigrantų veiklos. Vienas žinomiausių išeivijos tyrinėtojų Lietuvoje solidžiame leidinyje apžvelgė, kokius vertingus darbus per šimtmetį dėl Lietuvos progreso nuveikė už Atlanto gyvenantys lietuviai išeiviai… (žr.„Bernardinai“.2019).
Įtaigioje šiuolaikinio humanitarinių mokslų daktaro knygoje kaip ant delno atsiskleidžia senosios mūsų tautos kartos pastangos kurti Tautai pažangią literatūrą, auginti reikalingiausius, nors ir toli nuo Tėvynės, reikšmingus Tautai, Tėvynei ir Valstybei darbus ir idėjas. Taip ir užstringa galvoje protėvių patriotiškų, krikščioniškų laimėjimų pergalės, kokių jau seniai nematome ir niekur nerandame ŠIANDIENOS lietuvių literatūroje… Galbūt ir čia, ir ŠIANDIEN, kiekvienoje vietoje būtina prisišaukti rašytojo avangardinio vaidmens svorį ir paveikti tuos, kurie nesupranta ir nepastebi mūsų šiandieninių kenkėjų tikslų ir spalvų…
Vakarų pasaulio idėjos išeivijai nešė kitas ateities Viltis, iš pagrindų keisdamos sąvokas: Garbė, Tėvynė, Valstybė, Asmenybė, Tauta Pilietis, Tėvas, Motina, Pareiga, Teisė. Išeivijos gyvenimas – buvo aukojimasis okupuotos lietuvių tautos išsivadavimui, gerovei ir laisvei, tautinės krikščioniškosios TAPATYBĖS braginimui, dvasingas glaudimasis prie Dievo ir savo Tautos šaknų, kalbant kasdienes Maldas, kad,neduok Dieve, Lietuvos jaunoji karta niekada neištirptų kenksmingo globalizmo/ateizmo verpetuose.
Aš, sovietimečio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, netikėtos likimo lemties sprendimu 1991 m. ištekėjau už buvusio savo Tėvo LR šaulių sąjungos vadovo mokytojo Jono Survilos auklėtinio kauniškio Šveicarijos 1944-jų metų emigranto-išeivio St. Vaitkevičiaus. 1990m. įstojau į 1952-02-17d. lietuvių karo pabėgėlių teisiškai sukurtą konvencinę Šveicarijos lietuvių bendruomenę (ŠLB) ir ypač ėmiau domėtis, nuo Tėvynės kamieno atskirta Tautos dalimi, vadinama – IŠEIVIJA.
Juk apie tos kartos Vakaruose augintas idėjas, jų likimus ir veiklą sovietijoje domėtis buvo uždrausta, galbūt, užsiminti tik tada, kai šią kartą būtume spalvinę kuo juodžiausiomis spalvomis…
…20 amž. paskutinį dešimtmetį į Šveicariją iš Lietuvos atykę emigrantai pastebėjome, kad į Šveicarijos lietuvių išeivių gretas kartu slaptai infiltruojami ir tie, kurie okupacijos metais Lietuvoje sėkmingai dirbo rusiškose TSRS KGB struktūrose, arba porą dešimtmečių jaunesni, tačiau – aršių kolaborantų išauklėti palikuonys, kurių tikslinė kagėbistinė užduotis buvo ir toliau spalvinti iš Tėvynės 1944m. vasarą pasitraukusius išeivius, – tik Sibiro gulagų vertus tarybinės Lietuvos priešus ir išdavikus.
Nors Lietuva jau buvo atkurta, tačiau kiekvienas, kuris nėra aklas, greitai pamatė, kaip TSRS KGB sistemos infiltruotos asmenybės visame Vakarų pasaulyje sėkmingai ėmė toliau tęsti savo gėdingą marksistinę veiklą, begėdiškai žemindami Lietuvos išeiviją, ir įžūliai lįsdami į Lietuvos elito – karo pabėgėlių – teisiškai sukurtas Bendruomenes.
Paklauskite bet kurio 20 amž. pastutiniame dešimtmetyje į Šveicariją atvykusio lietuvio emigranto – visi iki vieno prisimins ryškiausią „patriotiškiausią” puikiai lietuvės rolę suvaidinusią savanoriškai ŠLB-nei siūlančią visokeriopą „kvalifikuotą pagalbą” ir pasiligojusiems išeivijos senukams visur paramą siūlančią žavią jaunutę su dviem dangaus spalva aprengtais lėliukais glėbyje, dano milijonieriaus Jes Caspersen, turinčio nepriklausomą verslą ir CH kantonui, kuriame gyvena šeima, kasmet mokančią po keliolikos milijonų mokestį žmoną patrauklią, iškalbingą ir be galo išradingą lietuvaitę žmoną – pagėgiškę Jūratę…
Tie, kurie buvome užaugę režimo repersijų kančiose (tarp jų ir aš )pajutome, kad atgimusios Tėvynės kelias išeivijos likimui greitai bus pagrįstas tais pačiais žudančiais propagandiniais aštriais marksistinės ideologijos likimo akmenimis…
Meistriškai apsisukusi, nugalint visus savo konkurentus LB-ėje, ji 2006m. lengvai įkopė į ŠLB-nės valdybą, o po kelių metų ir į PLB-nės valdybos kultūros komisijos vadovės postą…
Už savo nugaros pajutusi TSRS KGB sistemos tebetempiamą savo darbdavės PLB-nės valdybos pirmininkės Dalios Henkės tą patį režimo ideologijos vežimą buvo aišku, kad abiejų susivieniję talentai galės nuversti ir aukščiausius kalnus…
Visi pradėti darbai režimo idėjų sugrąžinimui kaip buvo, taip tebėra ir taip pasiliks. Būtent , toliau augs ir vešės tas įdirbis, kuris gerai nusistovėjęs jų vykdomos nekultūros, nekokybės, nekompetencijos, nepatriotiškumo horizontuose.
Du dešimtmečius p. Jūratei PLB-nės valdyboje buvo sudarytos neribojamos rojaus sąlygos plėsti savo gėdingos galios laukus kremliaus ideologijos įtakoje, vykdyti begėdišką antiišeivijos nuvertinimo politiką, pirmiausia savo melagienomis pakeičiant ŠLB-nės įkūrimo datos pamatus. Juk LR Prezidentės, LR seimo ir LR vadovybės, ypač LR URM-jos visišką nesirūpinimą, kai laisvai iš pamatų ilgai buvo sugriaunama garbinga išeivijos veiklos istorija!
Kiekvienas rašytojas savo kūrybinius jautrumus ir išgyvenimus visada išlieja savo kūryboje. Be meilės ir istorinės ištikimybės Tautai sudėliotas kūrybinis produktas neturi jokios dvasios ir jokios reikšmės… Tą patvirtins visi.
Visi 50 metų engtos Tautos istorijos aidai turi savo turinį, skaudžiai pergyventus okupacinio laiko įvykių nartyvus, su giliai išjaustų istorinių Tautos šaknų gelmėmis, Tautos kalbos grožio spalvomis, o taip pat ir nusivylimais, politinių perversmų sukeltomis audromis ir nuolat besikartojančiomis politinėmis klaidomis.
„Turime būti dėkingi LR politikams ir sąžiningiems istorikams, laiku įžiūrėjusiems, kad naujų emigrantų propagandos ginklas gali būti stipresnis už agresyvią dabartinę rusų kariauną Ukrainoje… Išeivijos veiklos istorija antrojo pasaulinio karo šešėlyje niekur nedingo, o buvusių kaloborantų palikuonių toliau vykdoma politika tapo Tautos klaidinimo įrankiu…”(psl. 112/113; „Avento valandos”.)
„Vienintelis dalykas, kuris gali apginti menininką ir užtikrinti jam vietą kultūros ir literatūros istorijoje – yra jo kūrinių meninė vertė.“ – rašė M.Martinaitis. – „Ne mūsų pareiga aiškintis, kas tą vertę nulemia, nes čia sueina daugybė faktorių, tarp kurių ir pačių rašytojų gyvenimų istorijų laikotarpiai, lietuviško mentaliteto kvapo stiprybė…“
Pastaba: Tai yra autorės asmeninė nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Kiekvienas tekstas – tai unikalus žvilgsnis į pasaulį, o mūsų redakcija skatina nuomonių įvairovę, net jei kartais jos skamba skirtingai.
pozicija.org