Jurgis Kunčinas © Peter Hirth (Rasos Kunčinienės archyvas, Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka)
Rašinys iš prisiminimų ciklo…
Prisimindama pažintį su rašytoju Jurgiu Kunčinu vis pagalvoju, kokia tai buvo data, kai Jurgis mano, kaip Šveicarijos lietuvių bendruomenės (toliau – ŠLB) valdybos pirmininkės pastangomis atvyko į Šveicariją kūrybinei komandiruotei? Tikriausiai viskas būtų išdilę jeigu lietuviškoje spaudoje nebūtų nuolat primenami neturintys laiko ribų sovietinio režimo propagandos dėsningumai. Skaitydama pozityvioje Lietuvos spaudoje tautiškai nusiteikusių lietuvių patriotų straipsnius vis noriu su skaitytojais išsiaiškinti, nuo kada atgimusioje Lietuvoje vėl ėmė atgimti režimo propaganda.
Štai propagandinė komjaunimo sekretorės J. Caspersen veikla Pasaulio lietuvių bendruomenės (toliau – PLB) valdyboje Kultūros komisijos pirmininkės poste verčia įsiklausyti į tuos, kurie pagal prof. Rasos Čepaitienės mintis, ima vėl įžūliai klastoti Lietuvos ir išeivijos istorinį palikimą:
„Tai iš tiesų atvedė (…) prie socialinio darvinizmo įsigalėjimo, „ja načalnik – ty durak“ sistemos įtvirtinimo, šiandien jau pūliuojančio visapersmelkiančio mobingo metastazėmis. Išliko, įsitvirtino ir suklestėjo stipriausieji, dažniausiai susibūrę į klanus ir gaujas“, drąsiai rašė 2023 m. internete dr. Rasa Čepaitinė.
Ar ilgai šios gaujos, įsikėlusios buvusius režimo propagandistus į aukščiausius valstybės valdymo, PLB valdybos postus tyčiosis iš viso pasaulio dorųjų lietuvių okupacijos metais kovojusių dėl Lietuvos nepriklausomybės?!
Pervertus medžiagą Šveicarijos karo pabėgėlių, 1952-02-17 įkūrusių Tarptautinės konvencijos įstatymais pagrįstą teisinę ŠLB, išsaugotuose archyvuose randame daugybę pavyzdžių, kaip išeivijai buvo svarbu savo gyvenimo ir veiklos politikoje nušviesti Rusijos okupacijos agresyvią, brutalią politiką.
„Pasauli, niekada to nepamiršk!!!“, tokiais imperatyvais be žodžių skambėjo kiekvienas išeivijos istorinės veiklos sakinys.
2001 metais, man vadovaujant ŠLB valdybai, kartu su Bazelio Rašytojų kūrybos namais organizavome rašytojui J. Kunčinui trijų mėnesių kūrybinę komandiruotę. Rašytojo knygas, mes emigrantai, buvome skaitę, žinojome jo nuostatas savo kūryboje rodyti kas skaitytoją jaudina atgimusiai Tėvynei žengiant nauju teisingu keliu.
Atvykęs į Šveicarijos senosios išeivijos ir naujų emigrantų būrį, Kunčinas buvo ypač reikšmingas, kad praskaidrintų mūsų protus Lietuvos politinėmis kultūrinėmis naujienomis, pakeltų mūsų lietuvišką dvasią atsidūrusiems toli nuo Tėvynės ir siekiantiems dirbti savo Tautos ir Valstybės klestėjimui.
Ir šiandien pritariame literatūros tyrinėtojos Linos Buividavičiūtės žodžiams: „Prozos šeichas, rašytojas orkestras ir žmogus sau“. Rašytoją Jurgį Kunčiną L. Buividavičiūtė mena kaip tikrai vertą didelio prisiminimo ir dėmesio. Ir, žinoma, jo jokiu būdu nepavadindama sovietiniu rašytoju, kaip pravardžiuojamas Justinas Marcinkevičius.
1999 m. sutikdama vadovauti ŠLB valdybai, prižadėjau atkurti buvusį „Šveicarijos Lietuvių žinių (1951) laikraštį ir kaip ilgametė lietuvių kalbos mokytoja, Ciuriche įkurti „Lietuviškos literarūros knygų klubą“. Man, Lietuvos Laisvės kovotojų šeimos dinastijos narei, labai rūpėjo su nuosekliu antikomunistinės išeivijos politinės veiklos tęstinumu toliau auginti, brandinti, tęsti Lietuvos reikšmingiausias politines-kultūrines idėjas. Neužgesinti ir rodyti rusišką agresiją – toli gražu nepasenusią išeivijos veiklos temą.
Tuo metu, būdama ŠLB valdyboje, J. Caspersen veržėsi vadovauti „Klubui“. Mėginau nuteikti, kad „Klubas“, pagerbdamas spaudos draudimo laikotarpio atminimą, vadintųsi niekam Vakarų Europoje nežinomu „Knygnešio“ vardu. Tegu tie pasaulio skaitytojai, kurie nežino fakto, Rusijos caro agresijos 40-čiai metų Lietuvą padaryti Rusijos vergais be rašto ir spaudos, aiškiai sužinotų kas buvo ir yra Rusija.
J. Kunčiną ta mintis labai nudžiugino. Per visą savo buvimo Bazelyje laikotarpį mudu susitikdavome reguliariai porą kartų savaitėje ir jis vis su džiaugsmu garsiai pasilabindamas primindavo: „Kaip nuostabu! Koks stebuklas! Lietuvaitė-knygnešio anūkė Alpių papėdėje kuria „Knygnešio vardo klubą.“
Dalyvaujant pačiam rašytojui 2001 m. Ciuriche, knygų klubas buvo įkurtas, tačiau, pasišovus klubui vadovauti J. Caspersen knygnešio garbingas vardas buvo tuojau išbrauktas.
J. Kunčinas liko „Knygos klubo“ krikštatėviu. Iš pokalbių su juo sužinojome apie atkurtosios Lietuvos lietuvių literatūros laimėjimus, dygstančias lyg grybai Lietuvoje leidyklas ir renginius. Kunčinas supažindino mus su savo literatūriniais tikslais kūrybinėje komandiruotėje, ketino išversti vieną Roberto Valserio kūrinį.
Jį labai domino savito talento, maištingos dvasios, vienu garsiausių Vakarų Europoje laikomas šveicarų rašytojas Fridrichas Diurenmatas. Jau buvau perskaičiusi Diurenmato autobiografines esė „Labirintas“ ir „Bokšto statyba“, kurių centre yra tiesos ieškantis žmogus, iš chaoso sukurtame pasaulyje įsitikina, kad tiesos neras, nes jos nėra.
Su Jurgiu diskutavome stebėdamiesi, kaip Diurenmatas sukuria didžiulį epą, grindžiamą tikėjimu kiekvienos asmenybės laisve ir savitumu kaip esmine visuomenės egzistavimo sąlyga, prisipažįsta, kad visa kūrybinė medžiaga – yra jo paties mąstymo ir gyvenimo medžiaga, rezultatas ir veidrodis, kuriame, priklausomai kaip jis pakreiptas, viskas ir atsispindi. Kunčinas minėtus kūrinius jau buvo išvertęs į lietuvių kalbą.
Lietuvoje palikęs kūdikio besilaukiančią žmoną Rasą, jis iš Bazelio rašė jai laiškus su šveicariškais įspūdžiais.
2001 m. kovo 20 d.: „…nustojo lyti, jau eisiu į Bazelį. Gerai: nei euforijos, nei nepilnavertiškumo komplekso, kurį anksčiau jausdavau Vakaruose. Visuomet gali pasklausti. Ypač jei moki kalbą. Čia sako: „Hallo“, „Mersi!“ Užrašai trimis kalbomis, bet vokiečių pirmučiausia… Šiukšlių g-los kaminas, it Dievo pirštas, duriantis stačiai į dangų, čerpių stogai ir kalnų keteros… Žygiavau krantine pagal paplūdusį Reiną. Magnolijoms ir slyvaitėms žydint. Anapus- Katedra, senamiestis. Toks ramus net apytuštis miestas. Ne Berlynas ir net ne Viena. Bazel. Bazel… Restorane virš Reino prie „Mittelrheinbrücke“ gėriau kavą. Kaip srūva jis! Šveicariškos ir vokiškos baržos… Pagalvojau: kalnuotoji Šveicarija turi didesnį laivyną už „jūrų“ Lietuvą… “
Berno universitete J. Kunčiną supažindinau su lietuvių bendruomenės bičiuliu profesoriumi J. P. Locheriu ir jo kurso studentais. Mano draugo šveicaro Žano automobiliu visi keliavome per Šveicariją, pasigėrėjome itališkosios ir prancūziškosios Šveicarijos dalies gamta, pabendravome su mano draugais šveicarais, kuriuos Jurgis juokindavo savo puikiai vokiečiu kalba suregztais išsireiškimais, pokštais ir anekotais.
J. Kunčinas labiausiai džiaugėsi parašytu savo nauju kūriniu: „Bilė ir kiti“.
2001 m. gegužės 17 d. man rašė: „Taigi: „MERGINA ŽUVIS – pirmiau sugalvotas pavadinimas. Viskas „Laurušinės“, „Balerinos“ J. Basanavičiaus g-vėje atminimui. Pro memoria. Daugelio dalyvių jau nėra gyvų…“
Bazelyje aplankėme profesoriaus J. Ereto kapą.
Po metų, žydint Vilniuje liepoms, Jurgis pakvietė susitikti amerikono Kazicko kavinėje Gedimino pr. norėjo išgirsti įspūdžius iš išeivijos 50-mečio jubiliejaus, pamatyti jubiliejines nuotraukas, džiaugėsi, kad Lietuvą remia visas pasaulis, kad toji kavinė, kur esame, neša pinigėlius Valdovų rūmų statybai.
Kai paklausė, kaip ŠLB gyvuoja jo pakrikštytas „Knygnešio klubas“, turėjau su liūdesiu pranešti, kad knygnešio vardas ištrintas, nes J. Caspersen pasiūlė buvusią išeivijos kultūrinę veiklą pamiršti, o viską, pagal ją, vesti „moderniai, be senienų prisiminimų, visas jėgas atiduoti kurti Globaliai Lietuvai.“ Tai išgirdęs Kunčinas sustingo:
„Kur nueisime? Juk be praeities nebūna ateities“.
Šveicarijos ir Lietuvos skaitytojai J. Kunčiną prisimins kaip puikų stilistą, gyvenimą vazduojantį daugiasluoksnį, tokį, kokį jis matė, kokiu jis tikėjo ir… kokią naują ateityje norėjo matyti Lietuvą.