Kiekvienais metais gegužės pradžioj įprastai sulaukiu skambučio. Rašytojų klubo mielos moteriškės tarytum senas žadintuvas „sučirškia“: „Poezijos pavasaris“. Po to ir įprastas kitas klausimas: „Kur, su kokia grupe užsirašai važiuoti?“
Plečiantis festivalio geografijai ir atsiradus tolimiems maršrutams, poetus ir poeziją imta skraidinti lėktuvais net į Paryžių, Dubliną, Šveicariją ir kitur – šiemet ir į Gruziją. Pavadinkim tai naujais festivalio akcentais, padedančiais integruotis, žengti koja kojon su „naujais laiko iššūkiais“, kaip moko biurokratų sukurta naujakalbė. Turistauti smagu, kas be ko, – save parodai ir nematytų žmonių pamatai, kažkas pasauly sužino, kad yra tokia šalis Lietuva ir kad joje yra ir žmonių, kuriančių poeziją. Visokeriopai naudinga ir tau, ir Lietuvai, sunku pasakyti, kam daugiau.
Poetų keliavimas po svietą ir „apaštalavimas“ eilėraščiais būtų nieko vertas narciziškas užsiėmimas, jei žvelgtume į visą šią dvi savaites trunkančią renginiją tik kaip į šventę, turinčią savo pusės amžiaus istoriją ir puošnų fasadą. Kaip ir kasmet – įprasti ritualai – atidarymai, laureatai, ąžuolų vainikai, uždarymai, kuriuos tiesiogiai visa Lietuva gali stebėti per savo žydruosius plokščiuosius televizorius, kaip kokias pasaulietines sekmadienines mišias.
Scenarijus iš anksto žinomas, kaip seniau, kaip pernai, kaip visuomet. Vargu ar gali tikėtis netikėtumo, staigmenos, kuri tave patį kaip nors paveiktų ar keistų, jei vaidini tą patį išmoktą poeto vaidmenį. Todėl kaskart stengiesi ieškoti ar sau susikurti nors kokį dalyvavimo, buvimo šventėje būdą – „kitaip“.
Į Poezijos pavasario kalendorinį laiką šiemet „prasmuko“ Sekminės. Sakytum, nieko ypatinga. Ant sienos kabantis plėšomas kalendorius „informuoja“: „Sekminės, šiais metais minimos gegužės 24 dieną. Tai „beržų garbinimo šventė“, švenčiama sekmą (t.y. septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai. Miestiečiams ši šventė nebėra tokia aktuali kaip Kalėdos ar Velykos, mat jos metu daugiausia dėmesio skiriama naminiams gyvuliams – karvėms.
Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams. Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis simbolizavo Visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja.“ (citatos pabaiga)
Nuo savęs pridėkime dar, kad per Sekmines ganiavos išginamos karvės, kad jos vainikuojamos beržo šakelių vainikais, kad kažkur Meironyse ir Šuminuose Rytų Aukštaitijoje jos plukdomos į ežero salą vasaros ganiavai.
Grubiai galėtume ir pašmaikštauti. Poetai, kaip ir tos šventos karvės per Sekmines, vainikuojami ir išgenami į ganiavą po visą Lietuvą ir dar toliau. Štai kokia šio kalendorinio sutapimo mitologinė paslėpta mintis mums siūloma, jei jau likimas lėmė gyventi sekuliarizacijos laikais.
Bet gal dar kiek nors gyva ir kita – religinė – Sekminių prasmė. Apie ją kalendoriaus lapelyje nė žodžiu neužsiminta. Su poezija ji turi pačių giliausių ir slapčiausių prasminių sąsajų. Apaštalų darbuose rašoma: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“
Mokiniai per Šventąją Dvasią, nors ir kalba skirtingomis kalbomis, vieni kitus supranta. Tikriausiai ne vienas šią keistą, sakytum šizofrenišką būseną, jei ne tikrovėje tai sapne esame išgyvenę. Ne sykį yra tekę sėdėti su rateliu užsieniečių poetų, skaitančių savo eiles nežinoma man kalba. Ir jei skaitoma gera poezija, kartais nutinka labai keista nušvitimo ar pilnatvės akimirka, pojūtis, kad tu supranti, apie ką visa tai, nes visa gera poezija juk apie tą patį, kaip ne sykį yra kartojęs Sigitas Geda.
Panašų dvasinį nutikimą patyriau ir šiemet per poezijos popietę Dieveniškių pašonėje Poškonių kaime. Į renginį susirinko margas klausytojų ratas: suvesti įvairaus amžiaus vaikai iš kelių aplinkinių mokyklų, mokytojai, istorinio regioninio Dieveniškių parko darbuotojai, vietiniai poetai, dar vienas kitas autochtonas. Nežinai nei ką tokiai margai publikai atsirinkti skaityti, kad suprastų, kad nepradėtų žiovauti ir į duris dairytis. Nusprendžiam skaityti pramaišiusi – vienas iš Vilniaus, vienas iš jų, tarp eilių ir pasikalbėdami, pasiguosdami.
Taip bebūnant visai netikėtai užkrito tas debesis ant mūsų, nors nebuvo nei ugnies liežuvių, nei vėjo ūžesio. Poezija turi slaptą galią sustabdyti akimirkai laiką. Ir mums jisai tarytum kelioms valandoms ten buvo sustojęs. Nedažnai taip nutinka, ir kai po renginio pradėjom šnekėtis su poškoniškiais, jie visai nesidrovėjo savo sentimentalumo. Sako: „Jūs net nežinote, kaip mes čia savo lietuviškose salelėse esame išsiilgę tokio bendravimo. Ne su reformų vykdytojais iš ministerijų, ne su valdžios „pažadukais“, kurių mažiau laukiame“.
Taigi pabaigos sakiny sverdamas, kuris man Poezijos pavasario maršrutas reikšmingesnis – į Paryžių ar Dieveniškes – vienareikšmiškai renkuosi Dieveniškes – pas žmones į Poškonių etnografinį kaimą. Tokiose vietose kartais nutinka maži Sekminių stebuklai.
„Mažoji studija“, tiesos.lt