Antanas Mažeika: „Baltų Žygis mus suvienijo ir tiesė kelią į 1990-ųjų Kovo 11-ąją“
Doc.dr. Jolanta Mažylė
Tai, kad Lietuvoje šiandien nelabai kas žino apie Niujorke 1965 m. lapkričio 13 dieną įvykusį trijų sovietų okupuotų Baltijos valstybių tautų žygį į Jungtines Tautas, liudija faktas, jog Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos žiniasklaidoje šis įvykis nebuvo prisimintas nė vienu sakiniu. Istorinio baltų žygio jubiliejaus į Jungtines Tautas neprisiminė ir mūsų politikai.
Vasarą Lietuvoje viešėjęs Antanas MAŽEIKA, vienas iš Žygio organizatorių, keliuose susitikimuose su visuomene pasakojo, jog idėja surengti protesto demonstraciją, į kurią atkreiptų dėmesį JAV politikai, žiniasklaida ir visuomenė, pirmiausia kilo trims išeivijoje gimusiems ir užaugusiems, nebe pirmos kartos Amerikos lietuvių jaunuoliams.
Status quo
– Tais metais sovietų sąjunga visam pasauliui skelbė, kad jau 25-eri metai Lietuva, Latvija ir Estija yra sovietinės respublikos. Apie tai, kad jokia čia sukaktis, o pirmosios sovietų okupacijos metinės, tragiškos metinės pavergtų tautų ir prievarta išvarytų iš savo Tėvynės žmonių – vienų į Sibirą, kitų į Vakarus, jau nebekalbėta viešojoje erdvėje. Apie tai nekalbėjo nei JAV didžioji žiniasklaida, nei platesni visuomenės sluoksniai, – pasakojo Antanas Mažeika.
Jisai atkreipė dėmesį, jog po Antrojo pasaulinio karo Amerikos lietuviai ir priverstiniai išeiviai pasinaudojo švietimo galimybėmis JAV. Nemažai jų ne tik baigė universitetus, bet ir studijavo mediciną, inžinerijos mokslus, teisę ir įgijo įvairių antrosios pakopos studijų programų magistro laipsnius, apgynė daktaratus. Lietuviams svarbiausia kultūrinė vertybė buvo išsilavinimas. Taip pat dauguma jaunuolių atliko karinę prievolę – tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų gynybos pajėgose, todėl visi save laikė ne tik patriotiškai nusiteikusiais lietuviais, bet ir visateisiais JAV piliečiais, kaip sako A. Mažeika, laisvais piliečiais.
A. Mažeika pabrėžė, kad po 1945 m. daugiausia liberali Amerikos spauda ir televizija liovėsi net minėti, kad Lietuva, Latvija ir Estija okupuotos sovietų. Dėmesys išblėso, paprasčiausiai buvo sutelktas į SSRS ir sovietų kontroliuojamo Varšuvos pakto keliamą grėsmę JAV ir NATO. Iki septintojo dešimtmečio emigrantų bendruomenių veikla daugiausia buvo kultūrinė ir kalbinė. Didelis dėmesys skirtas lietuvių kalbos, muzikos, dainų ir istorijos išsaugojimui ir mokymui.
Prieš kelis dešimtmečius Antanas Mažeika tokią padėtį įvardijo kaip status quo, kuri jaunosios lietuvių kartos netenkino, todėl jaunimo tautinis politinis judėjimas tapo tarytum iššūkiu tam.
Mes susidūrėme su tylos sąmokslu
– Įsivaizduokite, – pasakojo A. Mažeika, – nacionalinė Amerikos spauda, naujienų tarnybos, visa žiniasklaida iki 1965 m. beveik nieko nerašė apie Lietuvą. Visos istorijos buvo apie vietinius išeivių renginius, kuriuos lietuvių, latvių ir estų bendruomenės organizuodavo JAV miestuose.
Iš esmės laisvajame pasaulyje mes susidūrėme su tylos sąmokslu. Taip pat buvo neramu ir liūdna, kad sovietinėje Lietuvoje mūsų tautiečiai, atrodė, susitaikė su tokia padėtimi. Nebuvo nieko, kas bent minimaliai rodytų, kad Jungtinės Valstijos nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos neteisėtos aneksijos. Visa tai tarsi demonstravo, kad laisvajam pasauliui savarankiškos, nepriklausomos Baltijos tautos nebeegzistuoja.
Komitetas Lietuvos Nepriklausomybei atstatyti
Penkių aktyvistų grupė – keturi Amerikos lietuviai ir neseniai iš Lietuvos pabėgęs asmuo – 1965 m. pradžioje susitiko Antano Mažeikos namuose ir aptarė, kaip viešai skleisti informaciją apie 25 metus trunkančią neteisėtą, nusikalstamą Baltijos šalių okupaciją.
– Taigi ir nusprendėme sukurti Komitetą Lietuvos nepriklausomybei atstatyti. Tai buvo pirmas mūsų žingsnis, mąstant apie planus, kaip masiškai protestuoti prieš ketvirtį amžiaus trunkančią sovietų okupaciją ir tironiją. Reikia pasakyti, kad lietuvių, emigravusių į Ameriką po Antrojo pasaulinio karo, galvosena šiek tiek skyrėsi nuo mūsų, užaugusių JAV. Mes negalėjome priimti fatalizmo ar susitaikyti su pralaimėjimais. Norėjome protestuoti prieš neteisybę Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atžvilgiu taip, kad būtume kuo plačiau išgirsti, pamatyti, kad kuo geriau mus suprastų tiek amerikiečiai, tiek visas pasaulis.
Trumpai pristatysiu mūsų Komiteto narius, kurie vėliau į savo iniciatyvas įtraukė lietuvių bendruomenes, religijos lyderius, žinomus JAV politikus.
Trys komiteto nariai – Antanas (Anthony „Tony“ B.) Mažeika, Antanas (Anthony „Tony“ V.) Sniečkus ir Algirdas Martynas (Algirdas (Al) M.) Budreckis – Jungtinėse Valstijose gimę ir užaugę lietuviai.
Antanas Sniečkus, gimęs Brukline, Niujorke, buvo trečiosios kartos Amerikos lietuvis, puikus oratorius, rašytojas, „Kreipimosi į Jungtinių Tautų sąžinę“ autorius. Mes Amerikoje sakydavome: „tai MŪSŲ Antanas Sniečkus“.
Istorijos daktaras Algirdas Martynas Budreckis gimė Naujajame Džersyje 1937 m., užaugo Niuarke. Jis buvo produktyvus istorikas, rašytojas, žurnalistas. Puikiai išmanė ne tik Amerikos lietuvių etninę raidą, bet ir Lietuvos istoriją. Tai unikalus reiškinys – žmogus, gimęs ir augęs toli nuo tėvynės, tapo ypatingu Lietuvos istorijos žinovu.
Aš buvau jauniausias, dabar likau vienintelis gyvas iš penkių… Gimiau 1940 m. Manhatane, vėliau mūsų šeima iki 1952 m. gyveno Pitsburge, paskui persikėlėme į Niujorką. Mano asmenybei ir lietuviškumui didžiulę įtaką padarė mano tėvas Anthony’s Johnas Mažeika, gimęs JAV, bet iki 1926 m. gyvenęs laisvoje Lietuvoje, baigęs garsiąją Šiaulių berniukų gimnaziją, kur mokėsi visi broliai Biržiškos.
Romas Kezys buvo perkeltųjų asmenų (DP) kartos lietuvis, gimęs Lietuvoje, su šeima pabėgęs į Vakarus nuo grįžtančių sovietų. Atvykęs į Niujorką, Romas baigė verslo mokyklą, vėliau tapo didelio žaislų gamintojo rinkodaros vadovu. Buvo labai įsitraukęs į lietuvių kultūrinę veiklą, aktyvus skautas. Jo verslo patirtis labai padėjo finansiškai organizuoti Žygio renginius.
Penktas mūsų Komiteto narys – jaunas geologas Juozas Miklovas, 1961 m. pabėgęs iš sovietų Lietuvos per turistinę kelionę. LSSR Aukščiausiasis Teismas 1962 m. nuosprendžiu Juozui Miklovui už akių skyrė mirties bausmę neva „dėl tėvynės išdavimo“, sovietinės santvarkos šmeižimo. Amerikoje jis palaikė ryšius su lietuvių išeiviais, rašė lietuviškiems laikraščiams apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, sovietų vykdomus trėmimus, rusinimo politiką, kvietė laisvojo pasaulio žmones paremti SSRS pavergtų tautų kovą už laisvę. Miklovas padarė svarbų pranešimą JAV Kongreso komisijos tirti sovietinės Rusijos politikai pavergtose šalyse pakomitetyje apie padėtį okupuotoje Lietuvoje.
Visi mes buvome įsipareigoję fundamentaliam, bekompromisiam politiniam principui, kad būtina atkurti neteisėtai okupuotų ir aneksuotų Baltijos šalių visišką suverenitetą. Tai apėmė stiprią JAV politikos paramą – de jure pripažinti laisvos Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovybes bei konsulatus. Siekėme veiksmingai paviešinti Molotovo-Ribbentropo pakto, pasirašyto 1939 m. rugpjūtį, slaptuosius protokolus. Juk tiek Stalinas, tiek Hitleris atsakingi už Antrojo pasaulinio karo pradžią ir žudynes Rytų Europoje.
Lapkričio 13-osios žygis į Jungtines Tautas
Prieš 60 metų 14 tūkstančių lietuvių, latvių, estų iš tuo metu žinomiausios Niujorko Madison Square Garden arenos skersai Manhatano salą, nešini vėliavomis ir transparantais, pasipuošę tautiniais drabužiais, žygiavo iki Jungtinių Tautų būstinės. Pagrindinis baltų žygio šūkis buvo „Esam laisvi – netylėkim!“
Prie JT būstinės įvyko manifestacija, sakytos kalbos. Po monsinjoro Jono Balkūno palaiminimo prie Jungtinių Tautų vartų nuneštos trijų Baltijos valstybių, okupuotų SSRS, vėliavos. Po keleto minučių tylos Jungtinėms Tautoms buvo įteiktas 148 asmenų pasirašytas Kreipimasis į JT sąžinę.
Šį Kreipimąsi pasirašė 47 JAV Kongreso nariai; 8 senatoriai; 5 merai, įskaitant Čikagos ir Bostono merus; buvęs viceprezidentas Richardas Nixonas; 8 JAV gubernatoriai, tarp jų iš Arkanzaso, Mičigano, Naujojo Džersio, Meino ir Konektikuto gubernijų. Kreipimąsi pasirašė daug kitų žinomų asmenų. Tai Sidney’s Hookas, konservatyvus filosofas; Radfordas, JAV karinio jūrų laivyno atsargos admirolas; kun. Walteris Jaskievieczas, SJ, Rusijos instituto Fordhame direktorius; kun. Raymondas Swordsas, SJ, Šventojo Kryžiaus koledžas; Johnny’s Unitis, gynėjas, Baltimorės Colts futbolininkas; Edas Krause, Notre Dame universiteto treneris. Žygio organizatoriai įvairiuose šaltiniuose teigė, jog buvo ir daugiau nacionalinių JAV pareigūnų, bendruomenių bei religinių lyderių, palaikiusių Kreipimąsi, bet kai kurie dėl objektyvių priežasčių negalėjo viešai pasirašyti šios peticijos.
– Tokių manifestacijų Niujorkas nebuvo matęs, – sako Antanas Mažeika. – Mes pritraukėme ne tik politikų, bet ir žiniasklaidos, JAV visuomenės dėmesį. Ir ne tik dėmesį, bet supratimą, užuojautą ir palaikymą trims Baltijos valstybėms, kurios jau 25-erius metus vilko sovietų okupacijos jungą. Tik įsivaizduokite – Niujorko meras Robertas F. Wagneris prieš 60 metų paskelbė lapkričio 13-ąją Baltijos valstybių apsisprendimo diena! Ir tai vyko be jokių diplomatinių demaršų ar protokolų!
Tai buvo didžiulis moralinis, manyčiau, ir istorinis pasiekimas visiems baltams! O prisimindamas organizacinius žygio dalykus Niujorke, pasakysiu, kad viskas vyko labai sklandžiai. Kalbu apie žygio organizavimą, kontrolę, – juk reikėjo gauti miesto leidimus 14 000 žygeivių nuo Madison Square Garden 47-osios gatvės eiti per Manhataną iki Dago Hammarskjoldo, efektyviai užtikrinant nenutrūkstamą žygiavimą. Buvo nupiešti didžiuliai transparantai ir ženklai su užrašais: „JT narystė nepriklausomai Lietuvai, Latvijai ir Estijai“, „Komunistinė okupacija yra teroras, deportacija, badas, vergovė“, „Rusijos kolonializmas nėra jos vidaus reikalas“, „JT skelbia Baltijos tautų teises“, „Mes mylime taiką, bet ne komunistinėje vergijoje“.
JT aikštėje prie šviesoforo buvo pritvirtintas nukreipiamasis vienpusio eismo ženklas: „JT narystė nepriklausomai Lietuvai, Latvijai ir Estijai“. Minia buvo taiki, bet sklidina emocijų. Per eiseną gatvės buvo blokuojamos, tūkstančiai žiūrovų sustodavo ir stebėjo mylios ilgio demonstraciją. Daugelis lietuvių, nešančių plakatus, vilkėjo spalvingais tautiniais kostiumais. Pačios eitynės suteikė didžiulį teigiamą viešųjų ryšių ir švietimo postūmį niujorkiečiams, kurie gal niekada anksčiau nebuvo girdėję apie Lietuvą, Latviją, Estiją. Fotografai, televizijos kameros fiksavo, tiesioginių radijo laidų reporteriai, žurnalistai kalbino žygeivius, jų atstovus spaudai.
Su pagarba ir meile prisimenu visus
Prisimindamas istorinį baltų Žygį į Jungtines Tautas, Antanas Mažeika sako:
„Su pagarba ir meile šiandien prisimenu visus, prisidėjusius prie šio įvykio, kuris atgręžė ne tik JAV, bet ir pasaulio politikus bei visuomenę į užgrobtų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos likimą. Man malonu prisiminti, kad organizacinio komiteto garbės pirmininku buvo monsinjoras Jonas Balkūnas, charizmatiškas, garsus katalikų kunigas, lietuvių aktyvistas, Nelaisvėje esančių Europos tautų asamblėjos Niujorke narys. Sudarėme darbo komitetus iš Amerikos lietuvių savanoriškų grupių ir bendruomenių“.
„Šiandien tai jau istorija, todėl, manau, verta prisiminti žmones, rengusius Žygį į Jungtines Tautas. Finansų komiteto pirmininkas buvo Antanas Reventas, Jungtinių Tautų komitetui vadovavo Algimantas Gureckas (abu iš Bruklino), Lietuvių spaudos komiteto vadovas buvo garsus žurnalistas Vincas Rastenis iš Niujorko, Tony’s Snieckus buvo atsakingas už informaciją žiniasklaidai ir pranešimus spaudai. Organizaciniam komitetui vadovavo niujorkietis Vytautas Radživanas, Jaunimo komitetui – Ričardas Legeckis. Turėjome ir teisės komitetą (vadovas Stepas Bredes), techninį komitetą (vadovas Jonas Subačius), reikalų tvarkytoja buvo Irena Sandanavičiūtė, iždininkas – Antanas Diržys. Kadangi į Niujorką rinkosi Žygiui lietuviai, estai, latviai ne tik iš JAV, bet ir iš Kanados, reikėjo spręsti ir laikino apgyvendinimo klausimus, tuo rūpinosi Kazimieras Vainius. Lėšų rinkimo ir finansinės priežiūros ėmėsi komitetas, vadovaujamas Romo Kezio.
Antanas Mažeika, prisimindamas Lapkričio 13-osios žygį, pasakoja, kad į šią veiklą buvo įtraukti pagrindinių Amerikos lietuvių centrinių ir katalikiškų organizacijų atstovai, įskaitant VLIKą, vietines bendruomenes, jaunimo organizacijas. Lietuviška Amerikos spauda plačiai ir daug rašė apie rengiamą manifestaciją, Žygį reklamavo JAV lietuvių laikraščiai Draugas, Dirva, Darbininkas, Vienybė, Keleivis.
„Ačiū jiems visiems, nes ir šiandien matau, kad baltų Žygis suvienijo visas tris Baltijos tautas ir tiesė kelią į 1990-ųjų Kovo 11-ąją“, – pokalbį baigė šią vasarą Lietuvoje viešėjęs A. Mažeika, Lietuvos Nepriklausomybei atstatyti komiteto pirmininkas.
ANTANAS MAŽEIKA: „MES NEGALĖJOME PRIIMTI FATALIZMO AR SUSITAIKYTI SU PRALAIMĖJIMAIS“
Jungtinių Tautų žygis už Baltijos šalių nepriklausomybę 1965 m.
Nuotraukos iš Antano Mažeikos archyvo.
pozicija.org