Pastarųjų dienų įvykiai sodrūs savo spalvomis. Ypatingi tų ,,nedorėlių“ ambasadorių telefoniniai juokeliai. Kaip galima taip mąstyti ir kalbėti užimant diplomatines pareigas, tuoj reikia juos atšaukti, o atšaukus dar ir nubausti…ir jei tęsčiau, tai ,,kaltinimų“ sąrašas turbūt netilptų į šį puslapį.
Bet, kas gali įvertinti tokių ,,prasižengimų“ teigiamą psichologinį poveikį ,,tautos dvasinei sveikatai“? Būkime atviri bent sau, – ne maža dalis klausydami per radiją vis transliuojamų tų pokalbių, pasijutome daug geriau, nes mes, palyginus su ,,jais“ sau pasirodėme beveik šventi. Ir…vėl tenka išminties ieškoti knygų knygoje – Biblijoje. Ten jau prieš 2000 metų surašyta, kaip turėtume elgtis tokiais atvejais, bet nesigauna, gal dėl to, kad tos Biblijos neskaitome, o jei skaitome ar klausome tai tik fragmentus. Mesti akmenį į ,,prasikaltusįjį“ galima tik tuomet, jei pats esi ,,švarus“. Sugrįžkime į mūsų kasdienybę. Taip jau susiklostė mūsų darbiniai santykiai, kad dažniausiai visi turime darbdavius, viršininkus, vadovus. Kaip jie pasijustų ir kokių sankcijų imtųsi prieš mus, jei išgirstų visus telefoninius ir užstalinius pokalbius apie juos? Bet gerai, kad negirdi (Išskyrus vieną kitą ,,žemą garbės kodeksą“ turintį šnipelį, kuris nulėkęs iš pobūvio perpasakoja pagražindamas užstalėje išgirstas naujienas.), nes žmogus savo namuose su draugais turi teisę pasišaipyti ne tik iš savęs, bet ir iš viršininkų, ir iš valstybės vadovų bei seimūnų. Tai ,,nedraudžia“ net vienas iš budizmo propaguojamų sveikos gyvensenos teiginių: ,,Ramiai ir lengvai sakau tą, ką jaučiu ir galvoju“. Ar tai didelė tragedija, kad vienas iš diplomatų pasišaipė, kad prezidentė skraido į susitikimus užsienyje pigių oro kompanijų lėktuvais? Ji turi tokią teisę ir, …ačiū jai, bet diplomatas privačiame pokalbyje turi teisę išreikšti savo nuomonę, nes būdamas prezidentu, jis tikriausiai netaupytų valstybės pinigų ir naudotųsi brangių kompanijų paslaugomis ir… būtų teisus, nes mūsų konstitucija prezidentui leidžia turėti net nuosavą lėktuvą! Žmonės bei jų poelgiai yra labai skirtingi ir kartais neužtenka asmeninės išminties apsiginti. Pasinaudodama proga (gal ką nors šis patarimas išgelbės nuo didesnių nemalonumų) noriu pasidalinti savo kaimynės asmenine patirtimi, kaip apsisaugoti nuo įkyrių vaistų kompanijų, siūlančių vaistus paštu (Nūdien šį problema yra labai opi, nes vaistų firmos irgi laisvai manipuliuoja mūsų mobilių ir vietinių telefonų numeriais). Gavę pašte ,,labai pigių vaistų“ perlaidą užbraukiate ant siuntinuko savo adresą ir registruotu laišku (kainuos apie 4 Lt.) grąžinkite paštu viską ,,geradariui“, nes antras siuntinukas Jums kainuos 50 Lt., trečias – 100 Lt., o nesumokėjus pinigų, Jus perduos antstoliui ir t.t.
Bet, sugrįžkime prie aukščiau aptariamų problemų. Paradoksali situacija yra ta, kad kai ponas Valinskas savo „Svogūnų“ šou ar ponas Šerėnas ,,Dviračio žyniose“ atvirai pašiepia valstybės grietinėlę, viskas gerai (dar ir pinigus už tai šoumenai susirenka), o kai tą pačią nuomonę išsako eilinis žmogus savo privačiame pokalbyje – kriminalas (Įtariu, kad daliai mūsų dabar vyraujanti nuomonė priimtina).
Bet, nebūkime politiškai akli ir nesulyskime į visai nereikalingas šiandienos įvykiu detales (Šio spektaklio režisierius šį scenarijų ir rašė šiuo tikslu.), o pagalvokime apie savo valstybės bei savo, sakyčiau, tragišką padėtį, – mus visus galima susekti, surinkti kaltinimus ir nuteisti jau neišeinat iš aukštųjų technologijų pastatų erdvės. Po tokių įvykių visi turime ,,perprogramuoti“ savo dalyvavimus socialiniuose tinkluose, telefoninius pokalbius bei viešus pasisakymus. O kas toliau?
Gi, naujos technologijos ateityje įsibraus ir į mūsų minčių pasaulį ir tuomet skaitydami viešas jų išklotines tikrai nubėgę į maldos namus privalėsime kartoti ,,Tėve, atleisk man už mūsų netikusius darbus, poelgius ir mintis“.
Šviesos spindulėlis toje blankioje mūsų kasdienybė – darbšti kukli mergaitė Rūta Meilutytė. Ji neturi laiko tokioms menkoms mūsų problemoms spręsti – pirma treniruotė kasdien penktą valandą ryto, vėliau baseinas, treniruokliai ir taip iki vakaro. Tokiu ritmu ji gyvena jau nuo pat vaikystės, nes į Angliją išvyko 12 metų. Oi, kaip mums lietuviams malonu šildytis jos šlovės spinduliuose ir akimis glostyti jos auksinių medalių paviršių. Ši puiki mergina yra mums didelė mokytoja – mūsų šaunios valstybės sportinės programos neprisidėjo nei centu prie jos ir daugelio gabių lietuvaičių sportinės karjeros (kol jie neiškovoja svetur uždirbto olimpinio aukso), o ji šypsosi žiūrėdama į pasaulio čempionate kylančią Lietuvos vėliavą lyg mums sakydama: ,,Žmonės nebūkite smulkmeniški, turėkite gyvenimo tikslą ir jo siekite nekreipdami dėmesio net ir į labai skaudžias situacijas, nes pasiektas tikslas viską atpirks“.