Lietuviai ir lenkai nuo amžių gyveno gražiai, kūrė bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Broliai lenkai Lietuvą rėmė ir skaudžiomis Sausio 13-osios dienomis, teikė jai humanitarinę ir moralinę pagalbą.
Kas atsitiko, kad išsivadavusios iš komunistų nelaisvės dvi sesės Lietuva ir Lenkija toliau nekuria pilnaverčio tarpusavo gyvenimo, išgyvena stresą dėl tautinių ir kitų problemų? Skaudžiausia žemėtvarkos problema:
žmonės, kurių kelios protėvių kartos dirbdamos, šventa duona maitinusios žmones, dabar negali atgauti savo protėvių prakaitu aplaistytos žemės, kurioje kiekvienas nori pasistatyti jaukius namus, pasisodinti sodą ir auginti savus vaikus bei anūkus. Procesą, kuomet žmogui negrąžinama žemė, galime pavadinti niekaip ne kitaip, kaip istoriniu ir kultūriniu genocidu, nes dirbtinai sujaukiamas istorinis tęstinumas, nukertami ryšiai su praeitimi bei tradicijomis.
Daug žmonių skundėsi, kad jų žemės ne tik Staviškėse, bet ir ties Trakais, kuriuose gyveno kelios jų kartos, dabar atiduodamos turčiams iš Lietuvos gilumos, o teisėtiems tų žemių savininkams siūlomos žemės tik už kelių kilometrų, kurių vertė yra niekinė.
Panaši problema visame Vilniaus krašte, kur žmonės jau trečią dešimtmetį negali atgauti žemės, patiria žemėtvarkos valdininkų nesiskaitymą su jais, bei valstybinės valdžios neįgalumą išspręsti problemą. Esą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Prezidentūra neturi teisės spręsti tokių problemų. Perėmę žmogaus skundą persiunčia jį toms pačioms žemėtvarkos tarnyboms, kurios suformuoja ne žmogui, bet sau naudingą atsakymą. Nusivylimas reiškiamas ir teismais, kurie dažniausia šių klausimų žmogaus naudai neišsprendžia.
Man, kaip ir tūkstančiams kitų vilniečių ši problema labai skaudi, nes negaliu atgauti savo žemės pagal man perduotą žemės paveldėjimo teisę jau dvyliktus metus, negaliu kurti savo pasaulio.
Daugiau nei prieš vienuolika metų, lenkaitė, garbingo amžiaus mano kaimynė man už jos priežiūrą primygtinai įsiūlė perimti iš jos penkis žemės arus. Praeityje netoli Vilniaus centro, greta dabartinės monetų kalyklos Savanorių prospekte, jos šeima turėjo privatų namelį su žemės sklypu. Kadangi pažymoje žemės dydžiai buvo išskirstyti, pradžioje nesupratome kiek yra tos žemės. Vilniaus žemėtvarkos skyriaus specialistai per klaidą išdavė pažymą, kad tos žemės yra dvigubai daugiau, nei priklauso. Todėl man nebuvo atiduotas žemės sklypas Vilniaus Pilaitės mikrorajone. Apie tai netylėjau. Kreipiausi į valstybinės valdžios ir kitas institucijas, kad būtų įgyvendintas teisingumas ir atstatyta nuosavybė, kad ir į mažesnį žemės sklypą. Tai padaryta nebuvo. Žemėtvarkos specialistai man rekomendavo nusipirkti teisę į daugiau nei penkis žemės arus. Esą taip aš galėsiu atgauti tą žemės sklypą Pilaitės mikrorajone, kurio man dėl klaidos neskyrė. Tačiau nei žemės sklypo Pilaitėje, nei kito mažesnio sklypo man neskyrė. Pareiškė, kad gal būt gausiu du žemės sklypus. Vienas iš jų bus Staviškėse. Dabar žemėtvarkos specialistai teigia, kad greičiausia be teismo proceso negausiu žemės sklypo ir Staviškėse nepaisant, kad teisę į šį žemės sklypą nusipirkau remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymais.
Pretendentų į žemės nuosavybę Staviškėse daug, tačiau jie jos negali atgauti dėl to, kad valdžia tas žemes pavertė valstybinės reikšmės teritorijomis to nesuderinus su vietiniais žemvaldžiais ir jų ainiais, nesusitarę dėl kompensacijų rinkos sąlygomis ir nepskaičiavę kultūrinės ir istorinės žalos, kuomet ženkli tautinės mažumos kaimo dalis pavirto dykviete. Ar tai civilizuotos visuomenės bruožas? Žmonėms, kurių tėvai turėjo ten po kelis hektarus, dabar siūlo po kelis ar keliolika arų, skatina atsisakyti ir jų. Esą jiems bus atlyginta vertyviniais popieriais ar pinigais, kurių greičiausia dviračiui nusipirkti nepakaks.
Tokią nuomonę susidariau iš staviškiečių susitikimo su žemėtvarkos specialistais “Šarūno” viešbutyje Vilniuje 2011 m. spalio 20 d.
Išklausęs visus pasisakymus, žmonėms pasiūliau kelti kolektyvinį ieškinį, tačiau pradžioje jie nusprendė susirinkti ir apžiūrėti Staviškių teritoriją 2011 m. spalio 06 d., ką ir padarėme. Žmonės galvoja, kaip pasidalinti jiems valstybės skirtą niekingai mažą žemės plotą.
Pasiūliau neatsisakyti jiems skiriamų žemės plotų net ir tuo atveju, jei jie bus labai maži ar niekiniai savo kokybe, bei tuose sklypuose pastatyti po kryžių, kuris simbolizuotų situaciją, kuri man primena istorinį bei kultūrinį genocidą laisvoje Lietuvoje, kuomet stengiamasi nukirsti žmogaus ryšius su praeitimi, sukurti savo laimę po saule. Kad istorijoje liktų pėdsakas, jog ne visi žmonės savo sielą pardavė velniui ir buvo žmonių, kurie stengėsi kažką pakeisti gyvenime. Kur nuves tokia tarptautinių santykių politika, kuomet valdžia išplėšia iš žmonių patį brangiausią turtą-žemę? Liūdna, skaudu ir gėda dėl to. Skaudu ir dėl asmeninių priežasčių matant, kad valdininkai skęsta prabangoje, o mes gyvename labai kukliai, nes pažeidžiamos mūsų konstitucinės teisės į nuosavybę. Tai kelia nusivylimą ir griauna bet kokį pasitikėjimą Lietuvos politika apskritai. Kur nuves toks valdžios požiūris į žmones, kurie gyvena skurde, nes negali susikurti savo laimės dėl to, kad valdžia jau trečią dešimtmetį jiems neatiduoda žemės?
Lenkiškų kaimų nykimo procesas daro milžinišką žalą lenkų tautos kultūriniam paveldui: folklorui, tradicijoms, istorijos tęstinumui, architektūrai. Nejaugi niekas tam nesutrukdys? Jeigu nesutrukdys, tai bus labai liūdna ir skaudu.
Žiauru, kad lenkiško kaimo Staviškės ženklią dalį šiandien simbolizuoja tik dykvietė.
Pastaba: redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.