Uzusolių kaimas randasi 20 kilometrų į rytus nuo Kauno centro. Po 1863 metų sukilimo gatvinio Uzusolių kaimo gyventojai aukštaičiai buvo ištremti į Kazachstaną ar Sibirą, o į kaimą atkelti rusai pravoslavai. Jų dvasiniam aptarnavimui buvo atidaryta Aleksandro Nevskio cerkvė ir kaimas pavadintas Aleksandrovskaja Slabada. Po Pirmojo Pasaulinio karo kalbinio paveldo naikintojai kaimą pavadino išgalvotu Užusalių pavadinimu. Dabar kaimas yra Jonavos rajono Užusalių apylinkės centru.
1941 m. rugsėjo 12 dieną cerkvėje turėjo vykti Aleksandro Nevskio atlaidai. Tą dieną vakare vokiečių vadovybės įsakymu buvo įvykdyta baudžiamoji operacija. Buvo sušaudyti Uzusolių kaimo ir rytinės Uzusolių apylinkės dalies 48 vyrai.
Beveik visą rugsėjo 12 dieną seniūno Kmito Broniaus name buvo atrenkami sušaudymui vyrai. Kai jų buvo atrinkta apie pusę, kai kuriems iš jų kilo mintis, jog sargyba nėra gausi ir apginkluota tik šautuvais, o todėl staigiai užpuolus juos lengva nuginkluoti ar net užmušti, Buvo aptariama kaip su atimtais ginklais prislopinti seniūno name atrinkinėjančius sušaudymui ir toliau atskiromis grupėmis skirtingomis kryptimis bėgti į artimiausius miškus. Buvo galvojama, jog tam tikram skaičiui atrinktų sušaudymui pavyks išlikti gyviems. Dalis iš atrinktų sakė, jog jei mirti, tai reikia mirti kovoje.
Kita dalis atrinktųjų iškėlė mintį, jog taip galima išsaugoti kai kurių atrinktų sušaudymui gyvybes, bet bus užmuštų Impulevičiaus policijos bataliono karių lietuvių ir kartu su jais esančių vokiečių bei gestapininkų. Po to seks dar viena baudžiamoji operacija per kurią gali būti sušaudyti keli šimtai ar net tūkstantis apylinkės gyventojų. Dalis atrinktų sušaudymui iškėlė minti, jog išsigelbėjusių vietoje bus sušaudyti kiti apylinkės gyventojai. Bendru sutarimu buvo nutarta tegul sušaudo mus atrinktus, bet tegul lieka nesušaudyti kiti gyventojai, tame tarpe atrinktų tėvai, žmonos, vaikai ir kiti apylinkės gyventojai.
Atrinkti sušaudymui nutarė aukoti savo gyvybes vardan to, kad nebūtų sušaudyta žymiai daugiau kitų gyventojų. Tai buvo didvyriškas poelgis, kuris neįvertintas iki šiol.
Smulkesnis sušaudymo aprašymas
Rusijos pravoslavų cerkvė kiekvienais metais rugsėjo 12 dieną pamini Aleksandro Nevskio palaikų perkėlimą iš soboro Vladimiro mieste į Sankt-Peterburgą į Aleksandro Nevskio lavrą.
Uzusolių Aleksandro Nevskio vardo cerkvėje kiekvienais metais rugsėjo 12 dieną būdavo Aleksandro Nevskio paminėjimo atlaidai.
Tarpukaryje ir 1940 bei 1941 metais dalis Uzusolių apylinkės rusų, nežinodami apie neregėto masto trockininkų masinius rusų ir ukrainiečių šaudymus bei marinimus badu Tarybų Sąjungoje, įsitraukė į komunistinę veiklą. Karo pradžioje aktyviausi komunistai pabėgo į Rusijos gilumą, o kitus dar birželio mėnesį įkalino Pravieniškių lageryje. Visi kiti jau galvojo, jog galės ramiai toliau gyventi.
1941 m. rugsėjo 11 dieną buvo galutinai sukomplektuotas ir įšventintas Impulevičiaus antras (vėliau vadintas dvyliktuoju) pagalbinės policijos batalionas. Vokiečiai nelabai pasitikėjo lietuviais ir todėl batalione buvo kažkiek vokiečių. Jau rugsėjo 11 dieną batalionas turėjo priimti pirmą kovinį krikštą, t. y. sunaikinti grupę raudonarmiečių dar nuo karo pradžios besislapstančių miškuose, kurie ribojosi su Uzusolių seniūnijos rytine dalimi. Tuo sunaikinimu buvo siekiama parodyti, kad Aleksandro Nevskio, kai jis naikino kalavijuočius, laikas jau praėjo ir dabar jau naikinami Aleksandro Nevskio garbintojai. Besislapstančios grupės naikinimo metu buvo nušautas vienas lietuvis ir vienas vokietis.
Galėjo būti, jog vokietį nušovė impulevičininkai su tikslu sunaikinti Uzusolių apylinkės gyventojus, jų manymu prijaučiančius komunistams. Tam galėjo turėti įtakos trockininkų įvykdytas Pravieniškių lagerio virš 300 žmonių sušaudymas paskutinėmis valandomis prieš vokiečių atėjimą į Pravieniškes. Lageris yra 7 kilometrų atstume į pietus nuo Uzusolių ir tam galėjo turėti įtakos keršto prasiveržimas.
Vokiečių vadovybė už nušautą vokietį nedelsdama įsakė Impulevičiaus batalionui sušaudyti 50 Uzusolių seniūnijos gyventojų. Taip batalionui teko priimti pirmą masinio žudymo krikštą jau rugsėjo 12 dieną. Seniūnui Kmitui jau rugsėjo 11 d. vakare buvo įsakyta sudaryti pirminį sąrašą iš maždaug 100 žmonių, kuriuos jo manymu tikslinga sušaudyti ir paruošti vietinį aktyvą, kuris bataliono kariams padėtų Kmito surašytus suvaryti į seniūniją. Jau iš pat ryto rugsėjo 12 dieną Kauno autobusų parko autobusai vežė impulevičininkus į Uzusolius. Iš impulevičininkų ir vietinių baltaraiščių buvo sudaromos grupės vykdyti areštus ir suimtuosius atvaryti į seniūno Kmito kiemą.
Sušaudymui atrinkinėjo seniūnas Kmitas kartu su Jonavos valsčiaus saugumo viršininku, vienkiemyje į pietus nuo Uzusolių gyvenančiu Ilgūnu ir dar keliais asmenimis. Atrinkimas sušaudymui vyko beveik visą dieną.
Seniūnas Kmitas savo ūkio samdiniui Kuncevičiui ir dar 3 vyrams įsakė kapinių šiaurės-vakarų kampe prie šiaurinės kapinių sienos už kapinių tvoros iškąsti dviejų metrų pločio ir apie 9 metrų ilgio duobę. Kapinių šiaurės-vakarų kampe tuo metu dar buvo Pirmojo Pasaulinio karo kapinaitės, kuriose buvo atskiri kryžiai vokiečių ir carinės armijos karininkams bei kareiviams. Statant paminklą sušaudytiems, tos kapinaitės buvo sunaikintos.
Aukšto rango gestapo karininkas turėjo įsakinėjimo galią. Jis, sužinojęs, kad Satkevičius Boleslovas tarpukaryje stengėsi sukurti vartotojų kooperatyvą (vartotojų kooperatyvai buvo laikomi atsvara žydų prekybos monopoliui) ir taip tapo seniūno Kmito, turinčio savo parduotuvę, asmeniniu priešu. Jis įsakė Satkevičių perkelti iš sušaudymui numatomos grupės į paleidžiamų grupę. Sušaudymui atrinkinėjantys Satkevičių vėl įgrūdo į sušaudomų grupę. Jau rikiuojant atrinktus sušaudymui, gestapo karininkas įsakė gestapo kareiviui parvesti Satkevičių namo.
Atrinktieji buvo surikiuoti po 3 vienoje eilėje ir jiems buvo įsakyta tarpusavyje susikabinti rankomis. Buvo sudaryti 2 būriai po 24 vyrus, Pirmo būrio gale ėjo vyras su medine koja. Kiekvienos eilės dešinėje ir kairėje pusėje ėjo po vieną ginkluotą karį ar vietinį aktyvistą.
Varymo prie duobės metu, kai kolona ėjo palei Ilinčiaus namus, Ilinčius Stasys dar šuktelėjo kelis atsisveikinimo žodžius savo motinai. Pasmerktus atvarius prie duobės, bataliono karininkas iš Ramučių, kuriam buvo įsakyta vadovauti sušaudymui, Kozlovui Povilui įsakė mauti namo, kepti blynus ir paruošti bonką. Karininkas ir Kozlovas buvo geri draugai. Ramučiuose ir kitur jie dažnai kartu eidavo į vakarones. Karininkas surizikavo jį paleisti namo.
Prie duobės gestapo kareivis pagal sąrašą šaukė pavardes, o kai kurie aktyvistai dar spyriais ar buožėmis spartino patekimą į duobę. Tuo metu vienas iš atvarytų suriko razbiegajsia (išsilakstom) ir pradėjo bėgti. Jam iš paskos buvo numesta granata. Pusei atvarytų buvo įsakyta veidais į apačią sugulti į duobę ir taip jie buvo sušaudyti. Antros grupės pasmerktiesiems buvo įsakyta klauptis kniūpsčiomis ir galvas priglausti prie sušaudytų kojų. Tokioje padėtyje juos sušaudė. Iš pirmos ar antros grupės vienas buvo tik sužeistas. Jis atsikėlė ir į jį buvo papildomai šaudoma.
Kas tiesiogiai šaudė iki šiol nežinoma. Vietiniai baltaraiščiai teisinosi, jog jie stovėjo tik apsaugoje. Kažkiek tikėtina, jog šaudė specialus būrys, atvežtas iš Kauno.
Gestapo karininkas ir seniūnas, užsidėję šalmus, ėjo tikrinti kaip vykdomas sušaudymas. Jie daėjo iki Satkevičiaus namo, bet tuo metu gestapo kareivis jau nuo duobės išėjo į kelią ir riktelėjo, jog sušaudymas sėkmingai įvykdytas. Gestapo karininkas ir seniūnas grįžo atgal. Iš atvarytų prie duobės buvo riksmų, jog tai nusikaltimas ir jį vykdantys yra nusikaltėliai, kurie ateityje už tai gaus atpildą. Nebuvo komunistinių šauksmų. Tai lėmė, jog sušaudymas buvo vertinamas tik kaip fašistinis nusikaltimas ir nieko neužsimenama apie sušaudytų didvyrišką pasiaukojimą.
Po sušaudymo visi apsauginiai ir tikriausiai šaudžiusieji buvo nukreipti į Išorų ir gretimus miškus jų prašūkavimui, kad būtų užtikrintas saugus gestapininkų grįžimas į Kauną. Mes per langą matėme, jog į sušaudymo vietą varė daug impulevičininkų ir vietinių baltaraisčių, o po sušaudymo atgal grįžo tik keli.
Tik bataliono karininkas, kuris vadovavo sušaudymui, kartu su Krukausku ir Malinausku nuėjo į rytinį Uzusolių galą pas Kozlovą ir ten praleido naktį. Begeriant ir beplepant, Kozlovas sužinojo daug sušaudymo smulkmenų, kurios įvyko po jo pavarymo nuo duobės.
Kozlovas Povilas per apklausą tarybiniam tardytojui sakė, jog po sušaudymo pas jį atėjo Krukauskas su Malinausku ir Impulevičiaus bataliono karininkas, kurio pavardės jis nežino, nors gerai žinojo.
Ne visi apylinkėje gyvenantys aktyvistai sutiko dalyvauti baudžiamojoje operacijoje. 1941 metų sukilimo Uzusolių apylinkėje vadas Vilkaitis, Kauno-Šiaulių zonos šaulių vadas Jasinskas ir Kulniancų vakariniame pakraštyje gyvenantis sukilimo dalyvis valstietis Krašauskas atsisakė dalyvauti baudžiamojoje operacijoje.
Baudžiamojoje operacijoje dalyvavo Malinauskas ir Naskauskas iš Kulniancų, Krukauskas iš Daukliūnų, Lopata Jonas ir Jasiūkevičius iš Šafarkos, Ilgūnas iš Uzusolių vienkiemio, esančio į pietus nuo Uzusolių, Tit Korolkov ir Vaičiūnas tardymo organams teigė, jog sušaudymo dieną nebuvo Uzusoliuose.
Buvo sušaudyti šie žmonės:
Булатов С.М. Войтенко Н.Ф. Войтенко М.Н. Волосенко Л.В. Виноградов Е.Д.
Гаршанов А.Е. Горельченко С.А. Горельченко Г.Г. Г арусов П.С. Давыдов Ф.В.
Зуев М.К. Зуев Н.М. Zrelskis V. Зяпкин Л.Г. Зенков С.К.
Ilinčius S.I. Кармильцев Н.Н. Клинов Е.И. Клинов А.Е. Клинов С.Е.
Кругляков Л.И. Кругляков С.В. Кругляков И.П. Козлов А.А. Купрещенко В.Д.
Лебедев В.Д. Лисовский Е.Е. Лисовский Г.А. Лисовский В.Е. Lukauskas K.
Морозов К.М. Мошняков С.С. Мошняков К.С. Мошняков И.И. Мошняков Николай (16 metų) Молотков М.И. Никонов А.В. Павловский М.Г. Павловский М.Н. Павловский П.И.
Пресняков С.П. Скромов Ф.А. Тимофеев И.Г . Тихонов К.В. Харитонов М.Д.
Чистов С.П. Чистов П.П. Чюров Г.А.
Tarp sušaudytų Войтенко ir Волосенко pavardės baltarusių ar ukrainiečių kilmės, o Лисовский lietuvių kilmės bajoras, priėmęs pravoslavybę, už tai gabęs žemės ir surusėjęs.
Gestapo karininkas stengėsi labai kruopščiai įvykdyti įsakymą sušaudyti 50 žmonių. Dar dienos metu Vojtenko Nina buvo negyvai užspardyta Kmito kieme. Dar vienas vyras buvo tardomas ir numatytas sušaudyti kitą dieną. Tai žinodamas gestapo karininkas nekėlė jokių priekaištų, kad vienu metu buvo sušaudyti ne 50, o 48 žmonės.
Frontui praėjus, 1944 metų rudenį, duobė buvo atkasta. Aš joje pamačiau tą patį vyrą su medine koja. Ilinčiaus ir Lukausko tėvai savo sūnų palaikus perlaidojo Karm’aluovos (dabar Karmėlava) senosiose kapinėse, nes jų manymu katalikai negalėjo būti palaidoti kartu su pravoslavais, sentikiais ir bedieviais.
Lukausko labai senus tėvus tarybų valdžia ištrėmė į Sibirą, iš kur jie negrįžo, o jų 2 aukštų medinį namą perkėlė į Karm’alovos centrą, kur jis ir dabar stovi. Frontui praėjus, Lopata bandė slapstytis Vandz‘aguolos (Vandžiogalos) apylinkėse, bet buvo tarybinių saugumiečių sugautas. Jis buvo nuteistas mirti ir sušaudytas. Seniūnas Kmitas, jo padėjėjas Filipavičius ir Stankevičius, kuris sušaudymo dieną nebuvo Uzusuoliuose, buvo nuteisti ilgą laiką kalėti ir išsiųsti į Intos ar Vorkutos lagerius. Taip pasitaikė, kad tų vietovių saugumo įgaliotiniu buvo paskirtas vieno sušaudyto sūnus. Tai tikriausiai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jie labai greit numirė lageriuose. Jasiukevičius bandė slapstytis palapinėje miške netoli Šafarkos, bet sušaudytų vaikai patykojo jo ir, kai jis išėjo iš palapinės, jį nušovė. Krukauskas atsėdėjo lageriuose 8 metus ir grįžo į Kauną, bet sušaudytų vaikų buvo nužudytas. Naskauskas išėjo partizanauti, bet jau 1945 metais senosiose Neveronių kapinėse, kurios buvo skardyje prie dabartinio Kauno marių kranto, pateko į specialiųjų pajėgų pasalą ir buvo nušautas. Malinauskas 8 metus atsėdėjo lageryje ir ir vėliau gyveno tremtyje. Jis mirė savo mirtimi.
Tragiškai susiklostė Malinauskų ir Naskauskų šeimų gyvenimas. Paskutiškių kaimo sentikis dvarininkas Krivošejev, nusigandęs, jog kaimo moterys gali jį išduoti, jog jis nešioja maistą besislapstantiems miške raudonarmiečiams, jas įskundė gestapui. Raudonarmiečių grupė buvo sunaikinta. Paskutiškių moterys ir keli vyrai, apie 13 žmonių, buvo sušaudyti. Frontui praėjus, Krivošejevas buvo suimtas ir kurį laiką buvo įkalintas Kalvarijoje. Vežant kalinius iš Kalvarijos į Kauną ar Vilnių, Veiverių stotyje Krivošejevui ir dar keliems kaliniams pavyko pabėgti. Po pabėgimo jis išėjo partizanauti. Jis palaikė santykius su apylinkės sentikiais ir pas juos slapstėsi. Jis gerai žinojo kurie vietiniai rusai remia tarybų valdžią ir nukreipdavo partizanus juos nužudyti. Taip apylinkėje buvo nužudyta arti 30 žmonių. Partizanavimo pabaigoje jis nužudė ir savo žmoną
Tarybiniai aktyvistai, nieko nežinojo apie Krivošejevą ir galvojo, jog tai vien lietuvių partizanų darbas. Jie ėmėsi keršto ir už partizanų įvykdytus nužudymus. Jie išžudė Ramanauskų, o vėliau Malinauskų ir Naskauskų šeimas.
Išorų, Mikancų (Mikainių) kaimuose ir dar kažkur kitur Krivošejevas turėjo slėptuves. Išorų kaime po lovą buvo labai mažo aukščio slėptuvė. Vienam iš strybų atsigulus ant lovos ir pareikalavus pasiduoti, Krivošejevas negalėjo vertikaliai pastatyti automatą ir atsišaudyti. Jis puikiai žinojo kas jo laukia už įvykdytus nusikaltimus. Nematydamas kitos išeities, jis susisprogdino granata. Kažkiek dar gyvą saugumiečiai jį vežė į Jonavą į ligoninę, bet pakeliui jis mirė. Sunaikinus Krivošejevą, partizaninės veiklos Uzusolių apylinkėje neliko.
Tarybinei kariuomenei 1944 metais liepos 30 d. užėmus Uzusolių apylinkę, Krivošejevas neužilgo buvo areštuotas. Prie arešto sudalyvavo jaunas vyras Berezniakovas iš Kungušilų. Apie 1947 metus, vieną vakarą tas Berezniakovas su savo vienuolikamečiu broliu ėjo iš Uzusolių į Kungušilus, Tarp Uzusolių ir Kungušilų juos pasitiko partizanų grupė. Krivošejevas ir Berezniakovas pažino vienas kitą. Krivošejevas lietuviškai pasakė: „Ir vėl susitikome“. Berezniakovas savo jaunesniam broliui pasakė, jog ne jo reikalas klausytis vyresnių pokalbių ir liepė greičiau nešdintis namo. Jaunesniam broliui kažkiek nuėjus, jis išgirdo šūvį. Su jaunesniu broliu aš mokiaus tikriausiai penktoje klasėje. Jam tuo metu atrodė, jog visi partizanai buvo lietuviai.
48 Uzusolių apylinkės vyrai paaukojo savo gyvybes, kad nebūtų sušaudyta daugiau žmonių, o Krivošejevas paaukojo arti 48 žmonių, kad išsaugotų savo kailį.
Jonavoje, netoli Neries, yra pastatytas paminklas partizanams, kuriame įrašyta „didvyrio“ Krivošejevo pavardė.
Senoji Uzusolių apylinkės istorija
Priešpaskutinis ledynas savo priekyje vienoje vietoje stūmė labai daug žemių. Jam tirpstant, iš stumiamų žemių susidarė Uzusolių kalnas, kuris yra aukščiausia vietovė tarp Kauno Jonavos ir Kaišiadorių. Prie to kalno susidarė dvi upės sesės Pravarta ir tikriausiai Laputa. Uzusolių kaime jos susiliejo į vieną upę ir buvo pradėtos vadinti Sesuva (sesų vanduo). Penktame amžiuje Gudiškoji Sarmatija užkariamo dalį Samogetijos iki Neries (Vilijos). Pietinėje Neries pusėje buvo apgyvendinti Sarmatijos kariai gudai (dzūkai), nešiojantys vyčių , kurios susidarė prieš 3500 metų Vakarų Kinijoje (Gaidukevičius, Ivaškevičius, Malinavičius, Markevičius, Montrimavičiuws, Narkevičiu s, , Rafanavičius, Paškevičius, Starevičius, Stankūnavičius, Zdanavičius ir t. t.), . Jie kinų kalbų paveikti s garsą dažnai paverčia š garsu. Taip V amžiuje Sesuva tapo Šešuva.
Maždaug prieš 7 tūkstančius metų į Pabaltijį ir tuo pačiu į Uzusolių apylinkę atkeliavo samiai. (finų gentys). Jie didelę upę pavadino Vilija. Prieš 5000 metų iš pietų nuo Tarpupio (Mez opo tami) ir Balkanų atkeliavo galiai, tarp kurių didžiausią dalį sudarė getai. Jie susimaišė su vietiniais samiais. Jau prieš 5000 metų getai sukūrė samių ir getų valstybę Samogetiją, kuri buvo didesnė už dabartinę Lietuvą. Getų ir tuo pačiu graikų Egejaus jūros dievas buvo Narejus. Didelį ežerą Baltarusijoje getai pavadino jo vardu Naro ti (Dabar Naroč). Iš to ežero ištekanti upė buvo pavadinta Naris (N‘aris, Neris).
Uzusoli yra labai senas virš 5000 metų senumo pavadinimas. Uzas gali reikšti ąžuolą ar žaltį, o soli gali reikšti salas (ąžuolų salų vietovė). Uzusolių kaimas buvo apgyvendintas aukštaičiais (kalnėnais). V amžiuje. atkeltų prie sienos, prie Neries (Vilijos). kariškių Gudų-dzūkų gyvenvietės ribojosi su Uusolių kaimo žemėmis. Vieno iš kaimų kariškiai rodydami savo skirtumą nuo kalnėnų, savo kaimą pavadino kulnia nia ci, t. y. Kulniancy (kalnėnai ne čia). Kito kaimo kariškiai rodydami, jog jie nepriklauso Uzusolių žemvaldžiui Mikai, savo kaimą pavadino Mika nia ci (Miko ne čia), t. y. Mikancy. Dabar kaimas vadinamas išgalvotu pavadinimu Mikainiai. Paveldo naikintojai Kulniancų viensėdijų kaimą pavadino Kalnėnais, o gyventojus kariškių palikuonis Gudus-dzūkus pavertė kalnėnais, t. y. aukštaičiais.
Senas apylinkės kaimelis Vėsialauka (svečių ar vėsus laukas) buvo bandomas pakeisti Linksmakalniu. Kaimo Tušany (čia kalnai – šen kinų kalboje reiškia kalną ar skardį) pavadinimas buvo pakeistas į išgalvotą Turžėnų pavadinimą. Dalis kaimų, nors dalinai apgyvendinti rusais, išlaikė senus getiškus ar kažkiek sukinietintus getiškus pavadinimus. Tai (kaimų pavadinimuose raidė y panaudota i kietajai žymėti) Daukliūny, Giraly, Kungušily, Pagoji, Išory, Paskutiški, Rudmiany, Sunkini. Svilany. Senose galių ir getų kalbose daugiskaitos vardininke buvo galūnė –i ar i kietoji, bet nebuvo sukinietintos galūnės –ai, kuri be jokio kilminio pagrindo dabar pridėta prie išvardintų kaimų pavadinimų.
Vakarinėje apylinkės dalyje V amžiuje apgyvendinti kariškiai dzūkai po krikšto buvo verčiami pereiti į krikščionišką nenuodėmingą slavišką lenkų kalbą. Dauguma LDK kariškių mokėjo supravoslavintą Gudų po prostu kalbą, panašią į baltarusių kalbą. Jie nuėjo lengvesniu keliu. Jie perėmė iš lenkų kalbos kirtį ir pradėjo kirčiuoti antrą skiemenį nuo galo, pravoslavišką garsą h pakeitė į g ir perėmė iš lankų kalbos šiek tiek žodžių. Susidarė vyčių kalba, tarpinė tarp baltarusiškų ir lenkiškų kalbų. Sušaudyme dalyvavę aktyvistai ir policijos bataliono karininkas, visi mokėjo vyčių kalbą. Dabar Uzusolių apylinkėje vyčių kalba jau baigiama naikinti ir gal tik keliasdešimt senesnių žmonių dar gali ja kalbėti.
Uzusolių apylinkės vyčių kalba turi kalbinę bei istorinę vertę, kaip vėliausiai susidariusi slaviška kalba. Jonavos rajono savivaldybės ir Uzusolių seniūnijos pareiga ją išsaugoti. Lietuvos valdžia, ypač konservatoriai kartu su katalikų bažnyčios vadovybe, turi nutraukti aukštaičių, dzūkų, po prostu, vyčių ir žemaičių kalbų kalbinį genocidą.
Katalikų bažnyčios vadovybė kartu su perestrojščikais (pagrindinai landsbergininkais) ir Lietuvos Mokslų akademija vykdo neregėto masto žmonių apgaudinėjimą. Jie meluoja, jog tik Mindaugas prieš 700 metų po katalikiško krikšto įgavo protines galias, sukūrė valstybę ir pristatė daug pilių. Tuo pagrindu yra slepiamas didelę karinę reikšmę turėjusios pilies didelis Šešuvos piliakalnis. Piliakalnis buvo supiltas ir pilis pastatyta V amžiuje, t. y. 700 metų anksčiau už Mindaugo krikštą. Dalį piliakalnio nukasė 1826 metais tiesiant Pererburgo-Karaliaučiaus kelią. Žemė buvo panaudota kelio pylimui virš Šešuvos upės sudaryti. Vis tiek piliakalnis dar yra gana didelis ir aiškiai matosi, jog tai buvo ne sargybinės, o gynybinės reikšmės pilis.
Jau V amžiuje, pilies gynėjų maitinimui, prie Šešuvos buvo pastatyta kažkiek malūnų, kurių girnas suko Šešuvos vanduo. Prie girnų gyveno girnikai. Naikinant vietovių pavadinimų paveldą, Girnikai buvo pervardinti į Girininkus. Kalbininkai su istorikais įvykdė darbinį pokytį. Jie girnikus (malūnininkus) pavertė girių prižiūrėtojais.
Uzusolių apylinkės rytinės dalies savininkas, stambus bajoras žemvaldys, privalėjo turėti savo karių būrį ir su juo vykti į karą. Būrys turėjo savo kareivines, kurių didžiąją dalį sudarė arklidės. Kareivinės buvo išsidėsčiusios prie kelio į Rudmėnus (kelias tarp cerkvės ir mokyklos) dešinėje kelio pusėje netoli Šešuvos slėnio. Dabar kelio pylimas Šešuvos slėnyje yra tvenkinio dugne. Paskutinis savininkas Hakas su savo būriu sudalyvavo 1863 metų sukilime ir žuvo kažkur Gudijoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai nutiesė geležinkelį nuo Palemono iki Gaižiūnų. Jie kareivinių plytas panaudojo geležinkelio darbuotojų namo statybai. Tas namas yra pusės kilometro atstume nuo Kalnėnų geležinkelio stoties į Gaižiūnų pusę. Namas vadinamas Kazarmė.
J.Jablonskis, naikindamas kalbinį paveldą, į rašybą neįvedė priebalsių minkštinimo ženklo ‘ ir kietojo i garso, kurio žymėjimui naudoju raidę y. Garso i ilgumui žymėti naudoju pabrauktą i raidę i. Pateikiu geriau garsus atsindinčios rašybos pavyzdį.
Pr‘e kel‘o iš Kul‘n‘ancų į Mikancus kajrėje kel‘o pusėje pr‘e Šešuvos slėn‘o tikr‘aus‘aj jau V amž‘uje buvo pastatita karin‘aj sustiprinta givenv‘etė. Su laiku gilus gr‘ovis tarp Kul‘n‘ancų žem‘ų ir givenv‘etės, per kurį buvo pakel‘amas tiltas, užslinko. Pakel‘amo tilto v‘etovėje gilaus gr‘ov‘o s‘enos buvo stač‘os. Statumą užtikrino rąstų konstrukcijos. Nustojus naudoti givenv‘etę, rąstai supuvo ir gr‘ovis užslinko.
Uzusol‘ų apilinkė gali būti įdomi turistams. Šešuvos pil‘akalnis, Krėslinų senos‘os kapinės, senasis kel‘as iš Kovna į Vil‘na, kilantis iš Ner‘es slėn‘o į ligumą iš Krėslinų į Išorus (iš slėn‘o į išorę), karišk‘ų v‘enk‘em‘ų kajmas Kul‘n‘ancy, sustiprintos givenv‘etės žemas pil‘akalnis virš Šešuvos slėn‘o, gatvin‘o kajmo l‘ekanos Uzusol‘ų kajme, Uzusol‘ų kalnas, atver‘antis vajzdą į plač‘ą apilinkę, savitos Uzusol‘ų kapinės, paminklas Uzusol‘ų didvir‘ams ir tvenkin‘o užtvanka su šachtin‘u šulin‘u vandens nulejdimuj.
Kilęs iš Uzusolių kaimo Kauno gyventojas Satkevičius Edvardas 2021 m. rugpjūčio 12 d.
Tel. 8 676 87293, el. p. labgebas@gmail.com.
1904 A. Krivošejevas-Kovas, Kurmis žuvo 1948-02-27
Krivošejevas Aleksandras, Jakovo, sl. Kovas, g. Karmėlavos vls. 1944 10 suimtas ir išvežtas į filtracinį lagerį Kalvarijoje. Vežant į Rusiją Mauručiuose iš traukinio pabėgo. A rinktinės 6-o bataliono Riešuto būrio partizanas. Žuvo 1948 02 27 (susisprogdino Kauno aps. Išorų kaime).
Kaunas, 2021 m. rugpjūčio 5 d.
Apie autorių:
Satkẽvičius Edvardas 1936 01 12, Užusaliai (Turžėnų vlsč., Kauno apskr.), lietuvių mechanikos inžinierius. Dr. (technol. m.; tech. m. kand. 1966).1959 baigė Kauno politechnikos institutą. 1967–79 dirbo Kauno politechnikos institute; docentas (1970). 1979–85 dėstė Vilniaus inžineriniame statybos institute. Parašė straipsnių apie analogines skaičiavimo mašinas ir mechaninių sistemų dinamikos procesų modeliavimą. 37 išradimai. Su kitais parašė 2 dalių monografiją Mechaninių sistemų savaiminė sinchronizacija (1967), parengė mokomąją knygą Kūrybinis konstravimas (1975). Parašė publicistikos knygą Labgeba (2008).
Pridedamas internetinę knygą „Tikra Lietuvos istorija“, kurioje pateikiu nuslėpimų ir klastočių platų sąrašą bei jų įrodymus ir trijų senovinių raštų vertimus į Lietuvos valstybinę kalbą. Šią knygą spausdintame pavidale su pavadinimu “Slepiama Samogetijos-Lietuvos praeitis”, galima įsigyti paštu, parašius Evelinai adresu burneckiene@gmail.com ar perskaityti MA bibliotekoje ir kitose stambiose bibliotekose.
Satkevičius Edvardas 8 676 87293 labgebas@gmail.com