Mums rašo

Skydliaukė tapyboje

Written by admin · 4 min read

  Tikime, kad tapydami portretą, dailininkai trokšta atvaizduoti ir įamžinti ne tik gamtą, bet žmogų, o ypač jo veidą su jam būdinga išraiška. Neretai žvelgdami atidžiau  į portretus, išvysime nevisiškai tobulus žmones, turinčius vienokių ar kitokių sveikatos problemų.

Viduramžių tapyboje nebuvo siekiama piešti tik grožio etalonus, bet vaizdavimui parinkdavo tuos asmenis, kurie dalininkų gyvenime šį bei tą reiškė arba buvo reikšmingi portreto užsakovams. Besipuikuojantieji meno kūrinyje buvo visokie: ligoti ir prislėgti ar laimingi, nes sveiki.

Mano tikslas – trumpai apžvelgti epochą, kurioje tapyti žmonės skundėsi skydliaukės problemomis. Tai ne medicininiė apžvalga, bet skydliaukės vaizdavimas portreto žanre.

Skydliaukė, kas tai?

Visų pirma kas yra skydliaukė?
Nedidelė liauka, primenanti drugelio formą, esanti priekinėje kaklo srityje, šalia Adomo obuolio. Adomo obuoliu yra vadinamos gerklos. Pastarųjų ir balso stygų pagalba yra išgaunamas garsas. Taigi, žiedinė kremzlė esanti virš trachėjos yra vadinama gerklomis. Jų priekinėje dalyje kampu perlenkta kremzlinė plokštelė vadinama Adomo obuoliu. Kremzlė Adomo vardą įgavo  dar Biblijos laikais. Teigiama, kad Adomas, kuomet dar gyveno Edene, papuolęs į sodą nutarė paskanauti obuolio, o šis įstrigo jo gerklėje. Va todėl vyrai turi ryškesnį Adomo obuolį nei moterys. Iš tikro, Adomo obuolys, kaip antrinis lytinis požymis, berniukams atsiranda lytinio brendimo metu.

Skydliaukė organizme atlieka eilę svarbių funkcijų. Ji gamina reguliuojančius visą medžiagų apykaitą hormonus, kurie įtakoja širdies plakimą, lemia odos šiurkštumą ar lygumą, neurologines funkcijas, sudirgimą, per didelį jautrumą, cholesterolio lygį, kaulų tvirtumą, žarnyno, inkstų veiklą, jos dėka esame stori ar ploni. Kuomet šis organas nustoja tobulai funkcijonavęs, organizmas išsiderina, jis yra sekinamas. Pabyra jo darna. Kad tai įvyktų užtenka nuolatinio streso, užterštos aplinkos.

Esant jodo trūkumui organizme, padidėja skydliaukė, atsiranda vadinamas gūžys. Neretai padidėjusi skydliaukė spaudžia trachėją, stemplę, to pasekoje trikdydama kvėpavimą ar rijimą. Žmonės turi gūžius regionuose, kuriuose trūksta jodo.

Skydliaukės epidemijos

Viduramžių laikotarpiu šalia siaučiančio maro ir kitų mirtį nešančių ligų, populiarumu nenusileido skydliaukė. Tuomet dažnas buvo pakirstas šios ligos, jos glėbyje sekinamas iki paskutinės gyvenimo dienos. Liga  nebuvo atsitiktinė. Tuometinės gyvenimo salygos įtakojo sergamumą šia liga. Bloga mityba, nesubalansuota dieta jodo atžvilgiu kamavo vyrus ir moteris. Pastarosios gimdė neišnešiotus ir nesveikus vaikus, gimdymo metu prarasdamos daug kraujo, to pasekoje tapdamos anemikėmis. Vitaminų trukūmas, daržovių stoka sąlygojo blogą dantų priežiūrą, rachitą, skorbutą, Beri – beri ligą.  Baltymų trūkumas sekino raumenis.

Senuosiuose antikos ir prieš mūsų erą parašytuose Ajurvedos raštuose, skydliaukė buvo vadinama ,,galaganda’’. Jau anuomet šiai ligai suprasti nebuvo pagailėta laiko. Ji buvo klasifikuojama kaip: Vataja (aktyvi skydliaukė), Kaphaja (nepakakama skydliaukės veikla) ir Medaja (cista skydliaukėje). Ajurvedos gydytojas Charaka striumai gydyti rekomendavo šiuos produktus: pieną, ryžius, kruopas, curanendrės sultis, agurką.  Šiuo metu šie produktai nėra išskirtiniai, tačiau anuomet jie buvo prabangos reikalas.

Struma neaplenkė net Egipto valdovės Kleopatros. Teigiama, kad jos grakščiame kakle slypėjo gūžys, kurį dengė perlų karoliai.

Kiniečių traktatuose  rasime paminėta, kad didelis kaklas (su gūžiu) nėra gerai. Rytų medikai suprato, kad gyvybinės jėgos eikvojamos ne be priežasties, bet kakle sėdinčio baubo dėka. 6 – ame amžiuje Bizantijos imperijoje gyvenęs medikas Aetius iš Armidos, studijavęs Aleksandrijos žymiausioje medicinos mokykloje manė, kad skydliaukė yra ne difuziškai padidėjusi liauka, bet ryklės trūkis. Operavimo atžvilgiu jis buvo nusiteikęs priešiškai. Kodėl? Jo manymu operacija galėjo pažeisti balso stygas ir pacientą palikti bebalsiu visam gyvenimui. Gydytojai striumą buvo linkę gydyti duodami kalcio, vario, sieros ir amonio druskų.

12 ame amžiuje gyvenęs gydytojas Roger Frugardi rašė, kad gūžį galima gydyti geriant tinktūrą pagamintą iš nevaisingo graikiško riešuto lapų ir šaknų, išvirtų gerame vyne su žiupsneliu pipirų. Operacijai atlikti siūlė naudoti skalpelį, kuriuo buvo galima išskobti mazgus lauk.

Tvirtinama, kad pirmoji strumos operacija buvo atlikta 10 ame amžiuje.  Tuomet Albucasiui pavyko pašalinti didelę striumą. Jis atliko operuodamas narkotikais apsvaigintą žmogų. 14 amžiuje galutinai prieita išvados, kad gūžį galima pašalinti ne žolelėmis, bet operacijos pagalba.  Manyta, kad struma yra įgimta.Ar iš tikro žmones sirgo striuma, galima įsitikinti pažvelgus į Bizantijos gyvavimo laikotarpio meną. Portretuose atsiskleidžia ne tik žmogaus išorė, bet ir jo sveikatos problemos. 

Bažnytinio meno  klestėjimo laikotarpis – viduramžiai. Tuomet Balkanų šalys, kurios anuomet priklause Bizantijai, plačiai buvo žinomos, kaip gūžio epidemijos šaltinis. Tuo metu Balkanuose trūko jodo. Skydliaukė buvo įprasta kūno deformacijos priežastis. Graikų ir Bizantijos medicininės literatūros puslapiuose buvo bandoma paaiškinti ligos atsiradimo priežastis. Kadangi ši liga buvo plačiai aprašyta, tad jos vaizdavimas skulptūrose, piešimo mene buvo savime suprantamas dalykas. Net šventose ikonuose galima įžvelgti šventuosius su gūžiais. Tik altoriuje kabančiuose paveiksluose neišryškinamas gūžys. Šventuosius, angelus, Mariją ir Jėzų, kaip ir eilinius ant Žemės žmones, kamavo tos pačios sveikatos problemos. Jie buvo kankiniai, galbūt kentėję daugiau nei žemiškieji, tuo būdu nusipelnę šventojo vardo. Tai nemenkino šventųjų vertės, nes juos šlovino gražūs ir geri darbai, bet ne rūbai ar tobuli bruožai. Gal todėl nebuvo laikoma nuodėme atvaizduoti sergančius Šventuosius ne tik gūžiu, bet ir įvairiausiomis ligomis. Per kančią tampama šventu.

Garsiajame Stravronikita vienuolyne, jau tūkstantmetį stovinčiame ant Atono kalno, stačiatikių vienuolių respublikoje, turinčioje autonominį statusą Graikijoje, yra gausu šventųjų ikonų, kuriose šventieji atvaizduoti su gūžiu.  Spėjama, kad vienuolynas buvo įkurtas dešimtame amžiuje, dviejų vienuolių  Stavros ir Nikitas, kurie čia įsirengė celes.  Netrukus vienuolynus Atono kalne įkūrė bulgarų, rumunų, rusų, gruzinų ir serbų vienuoliai. Šiuo metu čia yra 20 vienuolynų, iš kurių 17 yra graikų, vienas rusų, vienas bulgarų ir vienas serbų.

Vienuolyno kolekcijoje yra darbų, datuotų dvyliktuoju amžiumi. Po vienuolyno stogu kabo dvylika šventųjų portretų, nutapytų su gūžiu. Abejojama gal portretai buvo atlikti nesugebančio piešti, kuris nutapė didesnį nei paprastai kaklą. Deja, tuometinių menininkų tarpe buvo visokio talento žmonių. Populiari frazė, kad menas – gyvenimo atspindys verčia tikėti, jog gūžys – problema, kamavusi to laikmečio žmones.

  Vienuolyno biblioteka yra taip pat išskirtinė. 58 manuskriptai ant pergamento datuojami vienuoliktuoju – tryliktuoju amžiais. Ant šilko keturioliktuoju amžiumi. 

 

  Vakarų mene, skydliaukė paveiksluose pasirodo vėliau, penkioliktame amžiuje. Leonardo da Vinci anatominiuose piešiniuose žmogus su gūžiu pavaizduotas tik 1511 metais. Perpratęs žmogaus anatomijos sandarą, dailininkas negalėjo nesuvokti pakitimų žmogaus kakle. Jis manė, kad tai raumenys, išsidėstę kakle reikalingi trachėjos prilaikymui, kad pastaroji  nespaustų krūtinės.