Energingas ir stiprokas beldimasį duris sutrikdė įpusėtą maldą, nustebino ir netgi išgąsdino: kas galėtų taip valdingai reikalauti įleidžiamas? Už elektrą sumokėta. Už dujas ir vandenį taip pat. Tai gal kokia nelaimė…
Skubinai nutepsėjau prie durų, pravėriau plyšelį, kiek leido grandinėlė, ir nustebau pamačiusi jauną bei tvirtą vyriškį, su kažkokiu metaliniu daiktu rankose.
Vaje, negi dabar jau vidury dienos rabavoja pensininkus, – ir staigiai atšlijau nuo durų.
– Įleiskite, čia gerumo akcijaq – mes šiltos sriubos termose atnešėme.
Nuo kada čia sriubą nešti į namus pradėjo, suabejojau, ar tik čia ne klasta, kad duris atidaryčiau? Bet dubenėlį per plyšį padaviau.
– O kiek tai kainuos? Mano pensija dar tik už savaitės, ir labai griežtai skaičiuoju centukus, kad išsitekčiau duonelei…
– Čia veltui Maltos ordinas vaišina, mes tik išnešiojame.
Aaa, tai ordinuotieji čia mus vaišina…Dar vis nedrąsiai nukabinau grandinėlę ir pravėriau duris šiek tiek platėliau, kad tilptų jau pilnas dubenėlis.
Šilta sriuba garavo ir senokai užmirštas barštelių kvapas maloniai paglostė nosį. Ach, ir geros širdies ta Malta – taip laiku ir tokiu skanėstu mane palepino.Kruopos jau vakar baigėsi, o likę litukai vos vos duonukei tempė… Ne veltui sakoma, kad davė Dievas dantis, duos ir duonos. O čia štai koksai gardumėlis…
Pakėliau akis nuos riubos, kad padėkočiau geradariui ir krūptelėjau – mane su sriubele kažkas filmavo.
– O, Dieve, tai jūs mane dabar per visą šalelę parodysite? Tai aš dabar ir pro kaimynus eidama neturėsiu akių kur dėti, kaip kokia ubagėlė, tinginė ar girtuoklė, net senatvės pensijai neužsidirbusi?
– Ne ne. Filmuojame tam, kad kaip galima daugiau žmonių prisidėtų ir bent jau samčiu sriubos vienas kitam sunkmetį prastumti padėtų.
– Tai aš čia kaip reklama? Tai mano suvargusio veido sugraudinti žmonės telefoniniais skambučiais siųs į sąskaitą pinigėlius, kaip į bėdų turgų, o jūs spręsite, kam įpilti samtį, o kam du? Na, tikrai neužmiršite savo algų.
Atkišau dubenėlį atgal.
– Pasiimkite sriubą. Indą dovanoju. Juo aš irgi prisidedu prie labdaros, nes esu turtinga. Užsidirbau per keturiasdešimt metų, užsidirbu pensiją, bet ją valdžia ir apkarpė ir dar atėmė…Net po teismų – ligi šiolei negrąžino. Turiu žemės, bet jos vis dar neatmatuoja. Turiu namą, bet būsimi benamiai nei neišsikrausto, nei nuomos nemoka. Manęs nereikia šelpti, o reikia tik negrobti.
– Gerbiamoji, mes dėlto nekalti.Darome tai, ką pajėgiame.
– Sriubą aš dar pajėgiu išsivirti pati, neturiu pinigų produktams. Tai būtų geriau, jei pasirūpintumėte mano pagrobta nauda.Nueikite pas valdžią ir pareikalaukite mūsų užsidirbtų pensijų, negrąžintų namų ir žemių.
Vyriškis dubenėlio neėmė, todėl atsargiai jį pastačiau ant slenksčio ir užsidariau duris.
Girdėjau, kaip mano lankytojai nuėjo vartelių link, kaip girgžtelėjo surūdiję vyriai ir viskas nutilo. Atsargiai pravėriau duris ir pro plyšelį apžvelgiau prieangį, kiemelį ir vartelius. Visur buvo tylu ir tuščia. Tik ant slenksčio vėso barščių dubenėlis ir skubinai aš jį įsinešiau į vidų…
Valgiau iš lėto, tik po pusę šaukšto pasemdama, kad nenusilietų, kad ilgiau valgyčiau ir ilgiau burnoje neišpasakytą skanumą turėčiau. Su kiekvienu šaukšto pasėmimu vis prisimindavau savo kadaise virtus ir su baravykėliais paskanintus ir grietine užbalintus ir su ausytėm papuoštus…Ir kokių tik sriubų nevirta. Na, gal tik iš kirvio nebandžiau. O tai ir iš kanopų ir uodegų. Dabar visko parduotuvėse yra, trūksta tik vieno – pinigų.
Pabaigiau sriubelę, duonos plutele iššluosčiau dubenėlį sausai ir ją suvalgiau. Puota baigėsi. Veltui apšaukiau vyruką – kitą kartą pas mane su sriubos termosu tikrai nebeateis. Žodžiai apie mano apgrobtą visą gyvenimą jam nesuprantami. Kol pats nepatirs, tol nesupras to pažeminimo sriubos lėkštele už viso gyvenimo triūsą. O gal tai tik tokio dydžio mano išdidumas?
Imu rožančius ir tęsiu nutrauktą maldą – dėkoju už duoną kasdieninę ir sriubos lėkštę šventinę, ir nevesk mus į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.