Sovietmečiu klestėjęs kagėbistinis principas – parodyk stulpą, o prisikabinti rasiu ko, – sėkmingai taikomas ir demokratijos keliu žingsniuojančioje Lietuvoje. Kitaip ir būti negali, jei net šalies saugumo vadovu buvo KGB rezervistas! Tai jau darbuotojų kolektyvas turėtų būti rezervistais nemažiau, o galgi net ir kagėbistais… Desovietizacijos juk tai nebuvo?
Šiai draugiškai kompanijai „stulpą“ paslaugiai pakišo vėtytas ir mėtytas mušeikėlė M.Žalimas, eilinį kartą įmerkęs uodegą baudžiamojon bylon. Ir pakišo „stulpą“ ne veltui, o už savo kailio išgelbėjimą paaukojo svetimą gyvenimą. Sarkastiškai tariant, „integravo“ luošą žmogų į visuomenę. Tiesa, šiek tiek į nepriimtiną meno žmogui, bet vistiek – į būrį. Liaudiškai tariant „išstukačino“ draugą, suversdamas jam svetimą bėdą. Kaip sakoma, nuo skaudamos galvos – ant sveikos. O galvą skaudėjo policijai ir ypač prokuratūrai, po Seimo verdikto apie jų nešlovingą kvalifikaciją, kompetenciją ir aplaidumą Kauno pedofilijos byloje. Žūtbūt reikėjo rasti atpirkimo ožį ir skęstantis už nusikaltimą M.Žalimas pakišo R.Ivanauską.
Pradžioje, tiesa, ta „integracija“ buvo kiek kietoka ir vienišoka, tačiau… Na, ko nepadarysi, gelbėjant savo kailį? Va, žiurkė, net savo koją nusigriaužia, kad tik paspruktų iš spąstų. O čia tik svetimos neregio akys? Na ir kas tos 2 savaitės areštinėje, ar 5 savaitės Lukiškėse, arba 2 mėnesiai Kauno kalėjime? Va, kur kas blogiau, 3 savaitės psichiatrinėje… Bet, kai pagalvoji, kad jau areštinėje jis buvo vaišinamas kava su „priedais“, tai ir psichiatrinės „priedai“ be kavos nebebuvo naujiena…
Šiaip tai, už linksmus „priedus“ laisvėje narkašos moka nemažus pinigus, o čia prašau, kiek laiko veltui kaifavo! Ir kaifavo su haliucinacijom! Ir labai gražiomis haliucinacijomis… Antai, Lietuvos visuomenė, tik TV ekranuose grožisi naujai suspindusia žvaigždute M.Miliniene, o va, integruotasis, galėjo su ja net pasikalbėti betarpiškai…
Tiesa, nelabai seksualia tema, o greičiau, ultimatyviu tonu, bet… ko tik gražiai moteriai neatleisi? Juo labiau, kad siūlė bendradarbiauti su ja, ir pyko ant neryžtingai abejojančio, kaip paskutinį argumentą tėškusi, kad tiek lėšų buvo investavusi į šį reikalą, taip vėjais jo nepaleis – garantavo aklajam užtrenkti duris į laisvę, jei nesutiks…
Taip ir nesuprato integruotasis R.Ivanauskas, ar tai buvo M.Milinienės investicijos į jo kavos priedus, ar į neaptartą galimą bendradarbiavimą? Bet haliucinacijos juk nepaklausi? Ir kas gali patikėti, kad jį tardė paties Kauno apygardos pirmininko žmona, net nedirbanti teisėsaugoje ir neturinti teisininko kvalifikacijos?
Nieks netiki haliucinacijomis, net ir gražiomis… Juo labiau, kad po beveik 4 mėnesių arešto, durys į laisvę atsidarė ir be žvaigždutės verslo pasiūlymo…
Na, šiaip po tokios „izoliacinės integracijos“, paprastam žmogeliui jau būtų stogas nuvažiavęs, bet ne mūsų rašinio herojui, buvusiam sportininkui, Seimo gynėjui, ilgamečiui choro dainininkui. Dantis sukandęs „priedus“ prie kavos atkentėjo be jokios užkandos… Na, prieš Kalėdas papasnikauti labai pageidautina ir ilgesnį laikotarpį, bet be būtinų vaistų – jau buvo pavojingiau…
Tiesą pasakius, šioje vietoje kirba labai jau kudlota mintelė, kad gal M.Žalimas tikėjosi letalinės atpirkimo ožio išeities, ir visi galai vėl, kaip su kitomis pedofilijos mirtimis, būtų suslėpti. O jis – ir vėl išsisukęs nuo atsakomybės…
Bet ir nepasisek tu man taip – išgyveno tas palūžęs luošys ir dabar ginsis visais būdais, nors tu ką?! Ne veltui sakoma, kad palinkęs medis ilgai girgžda…
Taigi, apsiriko M.Žalimas atpirkimo ožiu išrinkęs R.Ivanauską – jis kaip koks supermenas atlaikė ir 4 mėnesių pasninką, ir kavą su „priedais“, ir M.Milinienės haliucinacijas. O atrodė, taip patikimai suvargęs po operacijų, po abiejų tėvų mirčių, po… ai, ar čia suskaičiuosi viską? Atrodė, tik pūstelk stipriau, ir atiduos dūšelę Dievui…
Tai beveik sužlugdė M.Žalimo kailio išpirką už muštynes. Maža to – visa visuomenė ir vėl iš naujo svarsto visą pedofilijos bylą, su visomis smulkmenomis ir versijomis. Ir vis tautai trūksta tai to, tai ano, ir vis netiki oficiozais, nors tu ką!
Sakykime, kad ir dėl motyvo – na, nėra jo, nors su žiburiu ieškotumei. Jei tai būtų M.Žalimo nelaimė, tai nors ir draugui R.Ivanauskas nebandytų žudynėmis padėti. Bet vos kartą-kitą matytam D.Kedžiui – kas gali juomi taip rūpintis? Ir dar tokiu nuodėmingu būdu? Na, į jokią natą choristui toks faktas nepataiko. Disonuoja.
Niekaip nesiderina ir nusikaltimo planavimas apdovanotam Seimo saugotojui. O ypač – apakusiam – važiuoti į būsimo įvykio apžiūrą? Na, jei sakytume, kad važiuotų į M.Milinienės apgraibą – tai dar dar – bent jau į tą šoną… O čia – tai akivaizdi matančiojo fantazija, prasilenkianti su invalido galimybėmis vien tik lingvistikos požiūriu, o jau apie logiką nė nekalbant.
Maža to, visi TV žiūrovai gerai atsimena tą konfūzą, kai Rūta Janutienė taip šauniai išryškino „slaptąjį“ liudininką, po ko išviešintas M.Žalimas prisipažino ne tai Gaiveniui, kad viską išsigalvojęs, ne tai, kad Gaivenis jį taip primokino?!
Bet, pasirodo, kad prokurorai šį faktą pražiopsojo ar pamiršo ir „susiuvo“ bylą R.Ivanauskui ant abejotinų M.Žalimo parodymų. Bet, be abejonių, nuo baudžiamosios bylos už muštynes išslaptintą liudininką atleido visai. Ir dar apdovanojo apsauga iš valstybės kišeninės. Tai ar ne viliojančiai atrodo „stukačių“ gyvenimas perspektyvoje? Ir kiek tokių dabar savanorių atsiras kalėjimuose…
Taigi, žiūrim, ką turim. Prieš 3-savaitinį ekspertų tyrimą psichiatrinėje – piestu stojasi storiausia 16 metų ligos istorija su I grupės invalidumo neskundžiamo nuosprendžio finišu R.Ivanauskui. Niekaip nesulyginami 2 tyrimai – 3 savaitės ir 16 metų. To jokiais būdais nesufalsifikuosi.
Toliau – R.Ivanausko geros charakteristikos sporte, chore bei apdovanojimai Seime, sulyginant su M.Žalimo baustumais-teistumais ir visokiais kitokiais netradiciniais paklydimais. Na, nuo kada asocialo žodis svaresnis nei padoraus žmogaus? Tik tada, kai kito atpirkimo ožio arti nebūna.
Ir visai finiše, dar nežmoniškiau – kaip Lileikį teisė, gulintį patale ir taip suspėjusį „numirti laiku“, kaip tąsė po psichuškes Kiaunienę, kuri paspruko net į užsienį nuo lietuviško teisingumo. O va, kaip klostysis R.Ivanauskui – galime tik mielaširdingai pasvajoti, tikėdamiesi, kad gal jis slaptas supermenas, superšiuolaikinės technologijos pagalba ne tik gyvenantis tarp mūsų, bet ir sugebantis anuliuoti kagėbistinį „kabinėjimosi prie stulpo“ demokratiškai patobulintą principą?