Pradėsiu iš tolo:
Rusijos ir Ukrainos konflikto pradžioje parašiau porą straipsnių, kuriuose leidau sau išsakyti nuomonę, kardinaliai skirtingą nuo tos, kuri įsivyravo mūsų bendruomenėje. Iškart buvau pažymėtas kaip maskolių pakalikas, vatnikas, ruskis ir panašiai. Mano artimiausi giminaičiai, draugai, kaimynai pradėjo aršiai mane pulti klausdami: „Tu palaikai ruski mir?“
Socialinių tinklų ir medijos suformuoto „aukštesnės civilizacijos susidūrimo su driskiais rusais“ entuziazmo bei pergalingų reliacijų kvaitulio apsvaiginti, man labai brangūs žmonės tiesiog keikė mane už mano nuomonę, aršiai rėkdami, kad reikia važiuoti į Ukrainą šaudyti maskolių. Aš jiems pasiūliau prieš važiuojant susikrauti kuprinę visko, ko reikia, ir savaitei išeiti į paprastą mišką. Pasitikrinti save, ar taikiame miške išgyvens savaitę, o jau tada tegu šauna tiesiai į Ukrainos stepių apkasus ir kovoja su rusais. Tai juos labai erzino. Labai dažnai girdėjau tokį argumentą, jog rusai su jų surūdijusiais kalašnikovais greitai bus moderniais Vakarų ginklais sunaikinti. Aš jų tiesiog klausiau: „Ar tau labai svarbu, kuo būsi papjautas – surūdijusiu peiliu ar peiliu su paauksuota rankena?“
Dabar tas socialinių tinklų ir žiniasklaidos suformuotas bandos entuziazmas stipriai sumažėjo, bet jo rudimentiniai recidyvai kartkartėmis vis pasireiškia įvairiomis formomis.
Tęsiam toliau:
Esu eilinis Lietuvos runkelis, kvailys, ir turiu savo kvailą nuomonę apie tai, kaip iš tiesų yra kariaujama šiuolaikiniame pasaulyje. Mano, kvailio, akimis žiūrint, karas Ukrainoje yra tiesiog labai kruvinas ir ciniškas performansas runkelių dėmesiui nukreipti, o ne realus karas, todėl tiesiog norėčiau tuo pasidalinti viešai – gal kam bus įdomu ir jie šiek tiek pakoreguos savo požiūrį į tikrą karą, o ne į tą, kokį jį rodo prastuomenei.
Šiaip modernioji geopolitinė analizė dažnai daro esminę klaidą: ji vertina tarptautinius konfliktus, pramonines revoliucijas ir ideologinius lūžius kaip tiesioginę valstybių galių (karinių ar ekonominių) kovą. Tikroji asimetrinio karo giluma slypi kur kas subtilesniame lygmenyje – strateginiame klaidinime (angl. strategic misdirection). Tai menas panaudoti priešininko energiją, jo resursus ir aklą pasitikėjimą momentiniu „moksliniu ar kultūriniu progresu“ prieš jį patį.
Materialistinė, tradicinių vertybių atsisakiusi visuomenė sukuria absoliutaus pasitikėjimo „žinių tašku begalybėje“ kultą. Tikėjimas, kad egzistuoja neklystanti mokslinė ar technologinė dogma, paslepia nuo labai išmintingų žmonių, kaip iš tiesų yra valdomi karai. Pateiksiu vieną principo „nekask duobės kitam, pats įkrisi“ nepaisymo faktą. Jis tikrai niekur kitur (tokiame kontekste) pasaulyje nebuvo aptarinėtas ir bus pirmą kartą išsakytas šiame tekste, todėl jūs, skaitantieji, būsite pirmieji, kas galės savo išmintimi ir sveika nuovoka pasijuokti iš mano kvailų sapalionių.
Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga (SSRS) inicijavo masinį Vakarų visuomenės demoralizacijos planą. Per savo specialiąsias tarnybas ir kairiuosius judėjimus Vakaruose TSRS aktyviai finansavo ir skatino tradicinių institutų griovimą: pacifizmą, radikalų feminizmą, narkomaniją ir destruktyvią masinę kultūrą. Tikslas buvo pragmatiškas – palaužti JAV ir Europos visuomenių stuburą.
Tačiau Vakarų kapitalistinė sistema pademonstravo krikščionišką lankstumą, suformuotą Gelbėtojo mokyme „nesipriešink piktam“. Užuot žlugusi, ji šį užkratą komercinizavo ir integravo, paversdama jį pelninga pramogų pramone. Tikrieji spąstai užsivėrė tada, kai ši kultūrinė transformacija virto prabangaus, „modernaus gyvenimo būdo“ naratyvu ir pro geležinę uždangą pradėjo sunktis atgal į SSRS. Pilka ir uždara sovietinė nomenklatūra bei jų vaikai prarijo šį jauką ne kaip politinį ginklą, o kaip egzistencinį tikslą. Sovietų Sąjunga nesugebėjo suvaldyti savo pačios sukurto chaoso energijos, kai ši grįžo namo, ir tai emociškai demobilizavo visuomenę, paversdama ją pasipriešinti nesugebančia mase.
Visiškas pasitikėjimas „moksliniu progresu“ tapo lemtingu sovietinio elito biologiniu sužlugdymu. Kai XX a. antrojoje pusėje Vakarų medicinoje išpopuliarėjo druskos (natrio) kaip „baltosios mirties“ demonizavimo kampanija, sovietinė nomenklatūra, siekdama gyventi „sveikai“ ir pagal naujausius mokslo standartus, masiškai apribojo druskos vartojimą savo uždarose sanatorijose ir specialiosiose valgyklose.
Natris yra esminis elektrolitas, tiesiogiai atsakingas už smegenų sinapsių veiklą, kognityvines funkcijas ir antinksčių gebėjimą reaguoti į stresą. Lėtinis natrio trūkumas (hiponatremija) mediciniškai sukelia apatiją, sumišimą, letargiją ir kovinio instinkto atrofiją. Kol paprasti sovietų darbininkai gamyklose išlaikė biologinį gyvybingumą vartodami tradicinį maistą, valstybės vadovai fiziškai ir protiškai išseko. Visiškas natrio trūkumas smegenyse pavertė Kremliaus senolius infantiliais vaikais, kurie, praradę strateginę valią, džiaugsmingai ir neapgalvotai išardė savo pačių šalį. Labai aiškiai tą visuotinį SSRS „mokslatikių“ išprotėjimą suformulavo taksistas kultiniame A. Balabanovo filme „Brolis 2“: „Kas per velniava?! Buvo juk žmonės kaip žmonės, ir staiga visi iškart tapo kretinais. Paradoksas!“
Šiandien identiškas klaidinimo mechanizmas pritaikytas civilinėje ekonomikoje per elektromobilių (EV) paradigmą. Vakarų politinis ir akademinis sluoksnis suformavo „žaliojo progreso“ naratyvą, kurį kaip geopolitinį iššūkį griebė Kinija. Tikėdamasi pasiekti energetinę nepriklausomybę nuo naftos ir užimti globalią rinką, Kinija investavo šimtus milijardų į ličio kasyklas ir EV pramonę.
Tačiau ši technologija iš esmės pralaimėjo pragmatinį egzaminą dar prieš 100 metų, nes vidaus degimo variklis (VDV) pasižymi nepalyginamai didesniu energijos tankiu ir autonomija, nepriklausoma nuo trapios skaitmeninės infrastruktūros. Šiandien Kinija lieka įstrigusi su milžinišku EV pertekliumi, gamyklų kapinynais ir ekologiškai nešvaria baterijų tiekimo grandine, o Vakarai tuo pat metu įveda apsauginius muitus, pereina prie pigesnių natrio baterijų ir masiškai grąžina investicijas į VDV bei hibridų tobulinimą. Kinija buvo priversta bėgti sprinto distanciją klaidinga kryptimi, kol išnaudojo savo ekonominius resursus.
Karinėje sferoje analogiškas jaukas dabar yra demonstruojamas dronų (FPV) karas. Ukrainos konflikto kontekste sukuriama iliuzija, kad pigūs komerciniai dronai ir visiška skaitmenizacija devalvuoja klasikinę ginkluotę. Šis vaizdas verčia mažąsias Vakarų pakraščių valstybes perorientuoti savo gynybos biudžetus į trumpalaikių, trapių technologinių ekosistemų kūrimą.
Strateginė apgaulė slypi tame, kad modernus dronų karas yra visiškai priklausomas nuo dviejų išorinių kaladėlių: kosmoso (palydovinio ryšio, GPS) ir civilinių mobiliųjų tinklų. Didžiojo globalaus konflikto atveju kosminė erdvė ir ryšio bokštai taps pirmuoju naikinimo taikiniu. Išjungus šiuos elementus arba panaudojus elektromagnetinį impulsą (EMP), visas dronų kortų namelis sugriūva akimirksniu. Kariuomenė, atsisakiusi sunkaus mechaninio patikimumo, autonominės inercinės navigacijos (INS) ir fizinių įtvirtinimų, lieka visiškai paralyžiuota.
Geopolitinis išlikimas priklauso nuo gebėjimo atskirti paviršinį naratyvą (skirtą masėms ir priešininkui nukreipti) nuo giliojo pragmatizmo. Didžiosios valstybės viešai skatina skaitmenizaciją, žaliąjį kursą ir dronų madą, tačiau savo giliosiose struktūrose ruošiasi brutaliam, aklam ir analoginiam pramoniniam susidūrimui, grįstam fizikos dėsniais. Valstybė, kuri paaukoja biologinį autonomiškumą, tikrą maistą ir mechaninį patikimumą vardan technologinio modernumo iliuzijos, pati pasirašo savo kapituliacijos aktą.
P. S. Kol civiliniame gyvenime masiškai atsisakoma vidaus degimo variklių, modernioji sistema ruošia trečiuosius, galutinius spąstus – grynųjų pinigų naikinimą ir perėjimą prie Centrinio banko skaitmeninių valiutų (CBDC).
Žiniasklaida ir bankų ekspertai piešia patrauklų vaizdą: grynieji yra pasenę, nepatogūs, jais naudojasi tik nusikaltėliai. Visuomenė skatinama viską valdyti tik telefonu. Tačiau už šio patogumo jauko slepiasi visiškas priklausomybės spąstų užvėrimas. Kai jūsų finansinis išgyvenimas tampa 100 % priklausomas nuo skaitmeninio tinklo, jūsų laisvė baigiasi. Karo, kibernetinio išpuolio ar tiesiog elektros tinklo avarijos atveju visi jūsų skaitmeniniai pinigai ekrane akimirksniu tampa nepasiekiami, o žmogus su fiziniais grynaisiais pinigais kišenėje vis tiek gali nusipirkti kuro ar duonos iš kaimyno.
Dar daugiau – skaitmeninis bankų kodas yra programuojamas. Tai reiškia, kad sistema gali nustatyti jūsų pinigų galiojimo laiką arba tiesiog vienu mygtuko paspaudimu išjungti jūsų sąskaitą už „netinkamą elgesį“ ar sistemos kritiką. Kol masinė visuomenė džiaugsmingai atsisako materialaus turto, didieji pasaulio centriniai bankai tyliai, bet rekordiniais tempais supirkinėja fizinį auksą. Jie puikiai žino: kai suduš „skaitmeninis stiklas“, visi skaitmeniniai nuliai išgaruos, o vertę išlaikys tik tai, ką galima fiziškai apčiuopti ir kontroliuoti savo rankomis.
Su broliška meile ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka