Čikaga, Vašingtonas, Niujorkas ir Los Andželas. Miestai, kuriuose susitelkusios svarbiausios lietuvių bendruomenės. Jie nenuleidžia akių nuo Lietuvos, nuo Europos Sąjungos ateities scenarijų, nuo pavojų keliančių Rusijos veiksmų, D. Trumpo politikos mūsų atžvilgiu. Išgyvena Lietuvos vidaus rietenas ir visada randa išeičių optimizmui. Tačiau yra tema, apie kurią kalbai pasisukus, oras įkaista iki maksimumo. Pažiūrėkime, kodėl.
Čikagoje kalbėjome su pensijon besiruošiančia lietuve. Prieš 20 metų išvykusia į JAV, pasirūpinusia savo ir vaikų ateitimi, ir dabar su visu užgyventu turtu norinčia grįžti namo. Niujorke susitikome su kitu tautiečiu. Nuskynusiu neįtikėtinas pergales biomedicinos srityje. Užregistravusiu įmonę Kaune, tačiau tolimesnei mokslinei karjerai būtinus JAV garantus galinčiu gauti tik išliekant ir JAV piliečiu. Prieš daugiau nei metus sulaukiau laiško iš mūsų šeimos draugų Vidmanto ir Rūtos Petraičių sūnaus Gedimino. Pirmojo lietuvio, teisėjo švilpuku tramdančio ryškiausias NBA žvaigždes. Jo klausimas buvo paprastas: „Ką daryti, jei noriu ir liksiu lietuviu, tačiau man sporto karjeros aukštumos prieinamos tik turint ir JAV pilietybę?“ietuvos pilietybė yra brangiausia vertybė, kuri vienija visame pasaulyje gyvenančius lietuvius. Mūsų įstatymai dabar gali ją išplėšti iš tų, kurie siekia daugiau. Nori garsinti valstybės vardą. Pasirūpinti šeima ir artimaisiais. Taip šiuo metu yra. Tai gyva ir emocionalu. Todėl termometro stulpelis šoka į padanges, vos tik pradedame apie tai kalbėti.
Visi tie likimai yra tikri. Ištisos bendruomenės, lietuvybės salos, vienijamos Lietuvos, veikia visoje Amerikoje ir kitose šalyse. Kur dėl karjeros tikslų ar kitų priežasčių lietuviams teko priimti kitos valstybės pilietybę. Tačiau tai jokiu būdu negali atimti jų noro likti aktyviais Lietuvos piliečiais. Kodėl tuomet niekas to negali padaryti, išskyrus mūsų įstatymus? Iš tų, kurie uždirbę Vakaruose remia savo artimuosius, patys investuoja į valstybę, jos projektus, infrastruktūrą ar planuoja investuoti. Tai vyksta akivaizdoje pasaulio, kur verda nuožmi kova dėl geriausių protų ir talentų. Toje akivaizdoje mes pakankamai lengvai, paisydami įstatymo raidės, atsisakome savo piliečių. Los Andžele daug bendravome su tais lietuviais, kurie, turėdami Lietuvos pilietybę, gali laisvai važinėti po Šengeno valstybes be vizų. Taip jie lengviau atstovauja JAV kompanijas ES rinkoje, padeda Lietuvos verslui užmegzti ryšius su Vakarų potencialiais partneriais. Visi jie turi skirtingas profesijas, patirtį, pažinčių tinklą bei individualiai vertina dvigubos pilietybės privalumus. Tačiau visi jie yra lietuviai. Jie turėtų būti mums tiek brangūs, kiek ir jiems brangi Lietuva.
Per pastaruosius 25 metus Lietuva nyko. Nuo 3,7 mln. 1990-aisiais, iki 2,8 mln. gyventojų 2017-aisiais. Nykstame toliau, bet dar varžomės išlaikyti ryšius su tais, kurie išvyko ir dėl įvairiausių priežasčių įgijo kitos šalies pilietybę? Ar nenorime, kad Pasaulyje būtų daugiau Lietuvos piliečių, kurie pilietybės saitais susiję aktyviau dalyvautų Lietuvos kultūriniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime? Ar nenorime įvairesnės, labiau inovatyvios, labiau Pasaulį mačiusios, globalios, bet patriotiškos Lietuvos? Konstitucijoje numatyta, kad niekas negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus. Šiuo metu įstatyme numatyta dešimt tokių išimčių, kurių dažniausiai naudojamos dvi: · ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ir tokio asmens palikuonys (vaikai, anūkai, proanūkiai); · išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ir tokio asmens palikuonys (vaikai, anūkai, proanūkiai). Ši išimtis netaikoma išvykusiems į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
Tačiau šios išimtys neapima daugumos vadinamųjų „trečiabangių“ – naujosios kartos lietuvių, atvykusių į kitas šalis po Nepriklausomybės atkūrimo. Ir štai, kas dar labai svarbu. Skirtingas mūsų piliečių traktavimas pagal „politinę kilmę“ kuria ir diskriminacinę pilietybės išlaikymo tvarką. Pats būdamas tremtinio sūnumi, visgi nemanau, kad teisinga, jog mano vaikai pagal paveldėjimą išlaiko teisę „dvigubai pilietybei“. Kai tuo tarpu kiti Lietuvos piliečiai, kurių tėvai ar seneliai per laimę ar atsitiktinumą nenukentėjo nuo trėmimų, deportacijų ar priverstinių pasitraukimų iš Tėvynės, neturi teisės išlaikyti Lietuvos pilietybės. Konstitucinis Teismas ką tik pakartojo – dvigubos pilietybės išsaugojimas įmanomas tik pakeitus Lietuvos Respublikos Konstituciją. Negalime daugiau delsti. Lietuvoje, Amerikoje, Britanijoje, Airijoje, Norvegijoje ir dar daug kur – mes visi esame susijusio Pasaulio dalis. Metas prezidentei ir parlamentinėms politinėms partijoms tarti vieningą pritarimą dėl referendumo už dvigubą pilietybę 2019-aisiais. Taip pasiunčiant Pasaulio lietuviams nuoširdžią žinią – mums kiekvienas lietuvis, kiekvienas Lietuvos pilietis yra svarbiausia vertybė, kurios mes neatsisakysime.
Atvirame, laisvame Pasaulyje pilietinių ir politinių saitų išlaikymas su kitą pilietybę įgijusiu Lietuvos piliečiu yra vienas iš svarbiausių moralinių ir vertybinių svertų, prisidėsiančių prie tvarios valstybės gerovės ir teisingumo užtikrinimo. Padėkime tiems, kurie sako ir rašo: „Išlaikyti Lietuvos pilietybę noriu, nes man Lietuva yra labai brangi. Tai mano gimtinė, į kurią grįžtu kasmet ir prie kurios ateities noriu prisidėti kaip tik galiu.“ Tai paprasta, nuoširdu. Ir daugelis taip pasakytumėte jų vietoje. Ir pasakyti tikrai galime. Išvien – rengdami ir aktyviai dalyvaudami referendume dėl dvigubos pilietybės.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/vygaudas-usackas-dviguba-pilietybe-trys-istorijos-ir-vienas-sprendimas.d?id=76545103
DELFI.LT