Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’.
O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.
Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“. (Mt 23, 1–12)
Prašome Tave, Viešpatie, atsiųsti ir tvirto tikėjimo ganytojų, – kad palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, jie drąsiai skelbtų Dievo žodį ir atkakliai ieškotų Jo Tiesos. Ir apie save – taip pat.
Duok, Viešpatie, kad šių laikų pervartose stiprintume vieni kitus ne tik paguodos žodžiu, bet ir užtariamąja malda, kad įveiktume susiskaldymus ir nemeilę, ir netiesos sakymus, kad daugiau nė vienas nepasijustume savo Tėvynėje nereikalingas, pralaimėjęs, atstumtas, kad nė vienam iš mūsų nekiltų nė mintes ją apleisti, kad jau išvykusieji sugrįžtų.
Užtarimo maldoje prisiminkime ir šio pasaulio valdančiuosius – kad jie rastų savy drąsos ieškoti Tėvo valios ir likti ištikimi Tiesai. Ir išminties atmesti bendruomenes griaunančią, pralaimėti pasmerktą naudos ir galios logiką.
Melskimės ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kenčia nuo karų ir bado, skurdo ir nevilties, yra piktojo puolami ar Tavęs dar nepažinę jaučiasi vieniši – teneapleidžia mūsų visų palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.
Duok, Viešpatie, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, augti tikėjimu, viltimi ir meile, kad Tavo sutelkti kurtume tokią Lietuvą, kurioje taip reikštų taip, o ne – ne, ir taptume Palaiminimų žmonėmis. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
* * *Kviečiame geros valios žmones jungtis į maldos už visus Lietuvos vaikus grupę – ypatingos malonės prašome tiems vaikams, kurie yra karo ar bado zonoje, išnaudojami ir skriaudžiami, atskirti nuo tų, kuriuos myli, ir yra išduoti.
Lapkričio 19-ąją, sekmadienį, 16 val. Šiaulių Moters ir vaiko klinikos koplyčioje Šiaulių ligoninės kapelionas kunigas Darius Marcinkevičius aukos jau antrąsias mišias bendra Tiesos.lt bendruomenės ir Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubo intencija „Už laimę matyti Lietuvos vaikus laimingus“.
Kviečiame pagal galimybes šią iniciatyvą palaikyti: atvykti į šv. mišias, suburti maldos grupelę savo gyvenamojoje aplinkoje, pasimelsti šia intencija sau patogiu metu ir pan.
* * *Popiežius Pranciškus: Saugokimės veidmainystės raugo
„Jei norime ištikimai sekti Viešpačiu, visų pirma turime saugotis melo, neapgaudinėti savęs pačių ir nemeluoti kitiems, neveidmainiauti“, – kalbėjo popiežius Pranciškus penktadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos Evangelijoje skambėjusį Viešpaties įspėjimą: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės!“
„Atsimenu, kad kai buvome vaikai, – sakė popiežius, – karnavalo laikotarpiu, prieš gavėnią, močiutė kepdavo žagarėlius. Pagamindavo juos iš labai plonos tešlos. O kai įmesdavo į aliejų, tešla pradėdavo pūstis. Prakandus tokį žagarėlį paaiškėdavo, kad viduje jis tuščias. Močiutė tarmiškai juos vadindavo „melagiais“ – iš išorės jie atrodė dideli, o viduje buvo tušti, nieko juose nebuvo. Jėzus mums sako: „Saugokitės blogo fariziejų raugo“. Kas gi yra tas raugas? Tai veidmainystė. Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės.“
Tasai žmogus, kuris lūpomis šaukiasi Viešpaties, bet jo širdis tuščia – tai veidmainis. „Veidmainystė – tai vidinis pasidalinimas. Sakoma viena, o daroma kita. Tai – tarsi dvasinė šizofrenija. Veidmainis apsimetinėja: dedasi geru, mandagiu, o rankoje už nugaros laiko peilį. Prisiminkime Erodą: kaip mandagiai jis priima Tris Karalius, o viduje tuo pat metu jis dreba iš baimės. Paskui, atsisveikindamas, jiems sako: „Grįždami vėl užeikite, praneškite, kur yra kūdikis, kad ir aš jį pagarbinčiau“, o iš tiesų jis nori jį nužudyti. Dviveidis apsimetėlis! Apgavikas!
Jėzus, smerkdamas tuos įstatymo mokytojus, mini ir kitą veidmainystės formą: „Jie sako, bet nedaro.“ Tai egzistencinis nominalizmas, tai įsivaizdavimas, kad pakanka vien kalbų. Ne. Reikia ne tik sakyti, bet ir daryti. Šitie veidmainiai nominalistai vien kalba ir nieko nedaro. Be to, sakė popiežius, veidmainis nesugeba kritiškai žiūrėti į save. Jis niekada savyje nemato jokios dėmės, o tik kaltina kitus. Atsiminkime rąstą ir krislą. Štai kas yra veidmainystės raugas.“
Popiežius paragino pasižiūrėti į savo sąžinę ir pamąstyti, su kokiu raugu mes augame. „Su kokia dvasia aš atlieku kasdienius darbus? Su kokia dvasia meldžiuosi? Su kokia dvasia bendrauju su kitais žmonėmis? Ar su ugdančia dvasia? O gal tai tik oro burbulas? Labai svarbu, – sakė popiežius, – neapgaudinėti savęs, nekalbėti netiesos sau patiems. Kaip nuoširdžiai vaikai atlieka išpažintį. Jie niekada išpažinties metu nemeluoja, nekalba abstrakčių dalykų. „Padariau tai, padariau anai…“, – jie visada kalba konkrečiai. Dievo akivaizdoje ir kitų žmonių akivaizdoje vaikai kalba konkrečiai. Kodėl? Dėl to, kad juose yra geras raugas, kuris padeda jiems augti Dievo Karalystei. Visiems mums Viešpats tesuteikia malonę aiškiai suprasti, koks raugas yra mumyse, su kokiu raugu aš gyvenu. Kas aš esu: lojalus, skaidrus asmuo ar veidmainis?“
* * *https://www.facebook.com/pg/egzorcistas/videos/
