Religija

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Jono Krikštytojo misija

Written by Biciulystė Siūlo · 2 min read
 
  Jonas Krikštytojas buvo Dievo pašauktas paruošti kelią ateisiančiam Mesijui ir parodyti jį žmonėms. Ką daro Jonas, ruošdamasis šiai misijai? Šventajame Rašte apie tai parašytas tik vienas sakinys: „Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos“ (Lk 1,80). Dykuma – tai vieta, kurioje lengviausia bendrauti su Dievu. Kliūčių, galinčių atitraukti žmogų nuo Dievo, dykumoje nėra. Čia yra tik žmogus ir Dievas. Iš dalies skurdi, bet kartu ir didinga gamta ne kliudo, bet veikiau padeda žmogui bendrauti su Kūrėju.

Ruošdamas žmones priimti Mesiją ir jo Gerąją Naujieną, Jonas Krikštytojas kvietė klausytojus nusigręžti nuo nuodėmių. Kvietė atsisakyti visų kreivų kelių, ypač nesąžiningumo ir su stokojančiais dalintis turimomis gėrybėmis. Tačiau Jonas aiškiai kalbėjo, jog ne jis yra mesijas, bet reikia laukti kito, kuris „išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Lk 3,17).

Pagaliau ateis diena, kai prie Jordano pasirodys tas kitas vyras, taip pat atėjęs iš dykumos. Jonas Krikštytojas parodys jį žmonėms ir paskelbs: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. Toliau atsitiks tai, apie ką kalbėjo Jonas, kad atėjusysis Mesijas turi augti, o jis – mažėti. Greitai Jonas atsidurs Erodo kalėjime ir jam bus nukirsta galva.
Kiekvienas žmogus turi jam Dievo skirtą misiją. Pas pranašą Izaiją skaitome: „Mane Viešpats pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebesantį, jis ištarė manąjį vardą. Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius (Iz 49).
Pas Dievą mes nesame nereikšmingos dulkelės, bet turintys žemėje atlikti tam tikrą, tik mums vieniems skirtą misiją. Žinoma, galime ir nieko nenuveikti, bet tai būtų mūsų nelaimė, galbūt, net tragedija. Žinome, ką Kristus pasakė apie tarną, kuris jam duotą talentą užkasė į žemę. Anas išgirdo rūstų nuosprendį: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes“ (Mt 25).
Istorija paprastai kalba apie žmones, kurie nuveikia kažką matomo ir didingo. Šie metai paskelbti partizano Adolfo Ramanausko metais. Kai Lietuva buvo okupuota, jis paliko ramų mokytojo darbą ir ėmėsi labai pavojingos užduoties, kuri jam kainavo gyvybę.
Nors daugelis žmonių nenuveikia matomų didelių darbų, bet jie gerai atlieka savo misiją, garbingai eidami savo pareigas ir tuo pačiu įvairiopai praturtindami Bažnyčią ir visuomenę. Tėvai, pašaukdami vaikus į gyvenimą ir paskui rūpestingai juos auklėdami, atlieka dažnai neįvertinamą, bet, iš tikrųjų, neįkainuojamą misiją.
Vyskupijų įvairiose institucijose dirba daug žmonių, apie kuriuos niekas garsiai nekalba. Bet kokie jie yra reikalingi! Tos darbo ir pareigos skruzdės, neieškodamos pagyrimų, neturėdamos jokių asmeninių interesų, diena iš dienos tarnauja Bažnyčiai ir Lietuvai. Juk ant tokių žmonių ir laikosi Lietuva. Jei turėsime daug sąžiningų žmonių, tuomet turėsime daugiau ir gerų politikų ir valdininkų, kuriuos nebus galima už pinigus priversti elgtis prieš sąžinę ir prieš tautos interesus.
Jono Krikštytojo šventėje dera kiekvienam, pradedant vyskupu, kunigais ir baigiant pačiais kukliausiais Bažnyčios nariais, pamąstyti apie Dievo mums skirtą misiją ir kaip mes ją atliekame. Per Sutvirtinimo sakramentą mes esame gavę pasiuntinybę būti Kristaus liudytojais. Ne visi sugebėsime žodžiu skelbti Kristų, bet ne tai svarbiausia, – reikalingiausias yra mūsų pavyzdys.