Ketvirtasis Velykų Sekmadienis – Gerojo Ganytojo Sekmadienis. Tai ir pasaulinė diena, kai meldžiamės už pašaukimus. Nors geruoju ganytoju šiandien suprantame pirmiausia dvasinio luomo atstovus, bet greitai besikeičiančiame pasaulyje šis sekmadienis galėtų tapti ir gerojo mokytojo, gerojo gydytojo, gerojo ir rūpestingo vadovo sekmadieniu.
Taigi, koks turėtų būti gerojo ganytojo, rūpestingo vadovo, paveikslas pagal Evangelistą Joną?
Gerasis ganytojas pažįsta ir myli savo avis bei yra pasiruošęs už jas paaukoti net savo gyvybę. Turbūt šiame moderniame pasaulyje niekas taip arti nėra šio vaizdinio, kaip lėktuvų, laivų ir kitų susisiekimo priemonių kapitonai ir vadai, įvykus avarijai paprastai paskutiniai paliekantys tragiško įvykio vietą, o neretai už savo įgulą ir jam patikėtus keleivius paaukoja ir savo gyvybę.
Gerasis Ganytojas duoda savo avelėms gyvenimo prasmę. Per Krikštą ir kitus Sakramentus mes esame pastiprinami gyvenimo kelyje ištesėti savo pašaukimus iki galo. Ypatinga Gerojo Ganytojo žymė – apsaugoti savo avis nuo pavojų. Ypač saugojantis vilkų avies kailyje. Ir akylai budint bei saugojant, kad neužvaldytų žmonių sielų joks mirtinos nuodėmės šešėlis: puikybė, pavydas, šykštumas, tingumas, gašlumas, persirijimas, rūstumas. Atmintina, kad nuo 2008 m. Bažnyčia yra įvardijusi ir septynias šiuolaikines mirtinas nuodėmes: genetinį manipuliavimą, abejotinos moralės eksperimentus su žmonėmis, narkotikų vartojimą, aplinkos teršimą, socialinę nelygybę, per didelį turtingumą ir veiksmus, dėl kurių daugėja vargšų.
Šiandien, kai dažniau į mūsų akiratį krenta bet kurios visuomenės ląstelės nuviliantys gyvenimiški pavyzdžiai, kiekvienas esame kviečiamas suvokti savojo pašaukimo grožį ir svarbą – būti vienais iš tų, kurie perimtų gyvenimiškąją estafetę iš sustojusių, seniai užgesusių sielų ir gyvenančiųjų samdinio dvasioje.
Atsiuntė Algis Bučinskas, Australija