Aš padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona
Visa izraelitų bendruomenė ėmė niurnėti ant Mozės ir Aarono tyruose. Izraelitai jiems priekaištavo: „Verčiau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos!
Jūs išvedėte mus į tą dykumą, kad visus, kurie čia atsidūrė, badu numarintute!“ Ir Viešpats Mozei pasakė: „Aš taip padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona. Tauta galės eiti ir pasirinkti, kiek reikia jos dienai. Aš noriu išbandyti, ar eis ji mano nurodytu keliu, ar ne. Aš išgirdau izraelitų niurnėjimą. Pranešk jiems: ‘Vakarais jūs turėsite valgyti mėsos, o rytais pasisotinsite duona. Tada jūs pažinsite, jog aš esu Viešpats, jūsų Dievas’“. Vakare atskrido daug putpelių ir nutūpė stovyklą. O rytą aplink stovyklą krito migla. Kai migla išsisklaidė, ant tyrų paviršiaus pasirodė smulkūs grūdeliai, lyg kruopos – tartum šerkšnas ant žemės. Tatai išvydę, izraelitai viens kitą klausinėjo: „Manhu?“, tai reiškia: „Kas tai?“ Jie mat nežinojo, kas tai būtų. Ir Mozė jiems paaiškino: „Tai duona, kurią jums Viešpats duoda valgyti (Iš 16, 2–4. 12–15).
Ką žinom, ką esam girdėję,
ką mums mūsų protėviai apsakinėjo,
bylosim kartoms būsimosioms, –
koks Viešpats šlovingas, galingas.
Iš aukštybių jis debesims įsakymą siunčia,
dangaus vartus atidaro.
Ir ima lyti mana jiems valgydinti –
dangaus duoną jiems duoda.
Žmogus štai galiūnų duona maitinas:
jiems maisto siunčiama sočiai.
Ir atvedė juos į savo šventąją žemę,
į šią kalnuotąją šalį, kurią jo dešinioji užvaldė. (Ps 77, 3–4. 23–25. 54)
Broliai! Aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jūs ne šito išmokote iš Kristaus! Juk jūs iš jo išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstyvesniojo senojo žmogaus gyvenimo būdo, kuris žlugdo žmogų apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 17. 20–24).
Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus.
Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“
O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“
Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.
Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’“.
Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.
Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“
Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 24–35).
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Dieve, savo tiesa apšviesk klystančius – tesugrįžta jie į tikrąjį kelią, padėk Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas žemina krikščionio vardą, ir laikytis to, kas jam pritinka.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
18 eilinis sekmadienis
Izraelitai, palikę Egiptą, neilgai džiaugėsi laisve, nes dykumoje pradėjo stokoti maisto ir vandens. Atkeliavę į Sino dykumą jie priekaištavo Mozei: „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos!“ (Iš 16, 3). Žmonės buvo pasiryžę grįžti į Egiptą; tuo tarpu Mozė, patekęs į keblią padėtį, prašė Dievo pagalbos, ir jo prašymas buvo išklausytas – izraelitai kasdien galėjo prisirinkti manos ir prisigaudyti putpelių.
Per Krikštą mes esame išvaduoti ne iš fizinės, bet iš dvasinės – blogio nelaisvės. Visi turime laisvės patirtį, tačiau turbūt kiekvienas galėtume paliudyti, kad tas laisvės kelias nėra lengvas. Nuodėmė mus vilioja panašiai, kaip ta Egipto duona ir mėsa viliojo izraelitus grįžti į nelaisvę. Laisvės kelyje galime būti gundomi tapti egoistais, besirūpinančiais savo fizinėmis reikmėmis, ir užmiršti mus išgelbėjusį Viešpatį.
Jau trisdešimt metų einame laisvės keliu, ir nors nestokojame medžiaginių gėrybių tiek, kiek anuomet stokoja izraelitai, bet murmančiųjų, kad laisvė nedavė to, ko iš jos tikėjomės, yra labai daug; sovietinė „duona“ šiems žmonėms atrodo brangesnė už laisvę. Apaštalas Paulius panašiai mąstantiems pirmiesiems krikščionims kalbėjo: „Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės“ (Ef 4, 17).
Dievas geriau už mus žino laisvės kelio sunkumus ir yra pasiruošęs mums padėti, kaip padėjo į laisvę keliaujantiems izraelitams. Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus savo klausytojams priminė: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Tuo maistu bus ne kas kita, kaip pats Dievas. Jėzus kalbėjo: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35).
Jėzus pamažu artino žmones prie didžiojo Dievo meilės slėpinio – Eucharistijos, kurią prieš savo mirtį įsteigė per Velykų vakarienę. Eucharistija tapo ta iš dangaus nužengusia ir pasauliui gyvybę teikiančia Dievo duona. Šią dangaus Duoną mes turime ir galime kasdien ja maitintis. Dievo žodis kviečia mus pasitikrinti, ar suprantame ir pasinaudojame šia Dievo dovana.
Mūsų neturėtų stebinti tie laisve nusivylę žmonės, kurie nėra sutikę Jėzaus ir nebeturi tikėjimo. Labiau turėtume stebėtis tais, kurie yra pakrikštyti, save laiko krikščionimis ir dejuoja, kad sunku. Panašu, kad jie nesimaitina dangaus Duona – Eucharistija, eucharistinė Auka – Mišios jiems yra dar neatpažinta žemė.
Palaimintasis Teofilius Matulionis, drauge su kitais kunigais įkalintas Solovkose, patyrė labai didelių sunkumų. Ką jie darė? Naktį atsikeldavo, lipdavo į barako palėpę ir čia aukodavo Mišių auką – maitinosi dangaus Duona ir nedejavo, kad yra nepakeliamai sunku.
Aš pats turėjau šią patirtį, kai buvau kalinamas KGB kalėjime, Uralo bei Mordovijos lageriuose. Anuomet didžiausia atrama buvo slapta aukojamos Mišios ir maitinimasis Eucharistija. Neateidavo net mintis dejuoti, kaip yra sunku ir kada visa tai baigsis.
Pasitikrinkime, ar pasinaudojame dangaus dovana – Eucharistija. O gal iki šiolei ji yra mūsų iki galo neįvertintas tikėjimo slėpinys?
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
