Ir pagonims buvo išlietos Šventosios Dvasios dovanos
Atvykusį į Cezarėją Petrą pasitiko Kornelijus ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą. Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“. Tada, atvėręs lūpas, jis pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“
Petrui dar tebekalbant, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. Su Petru atvykusieji žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlietos Šventosios Dvasios dovanos. Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą.
Tuomet Petras tarė: „Argi kas galėtų neduoti šitiems krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“
Ir jis liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu. O šie prašė jį pasilikti dar kelias dienas. (Apd 10, 25–26. 34–35. 44–48)
Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. –
Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. –
Ir mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – (Ps 97, 1. 2–4)
Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. (1 Jn 4, 7–10)
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus myliu. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.
Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.
Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“. (Jn 15, 9–17)
Broliai ir seserys Kristuje, šeštojo Velykų sekmadienio Dieviškojo Žodžio liturgijos pagrindinė mintis yra meilė. Dievas yra meilė: Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų. Dabar jis laukia atsako iš mūsų.
Kaip mums suprasti, kaip sužinoti, ar mūsų meilė yra tikra, autentiška? Juk taip lengva susikurti iliuzijas. Įsitikinkime, ar mūsų meilė Dievui ir artimui nėra melas. Gal tik apsimetame, jog mylime, laukdami labiau iš kitų palankumo.
Šventojo Rašto skaitiniuose yra du ypatingi ženklai: ištikimybė įsakymams ir artimo meilė. Iš šių ženklų mes neklaidingai galime atskirti, ar mūsų meilė Dievui yra gryna, ar ne. Ar mes suprantame, jog Dievo slėpinys yra meilės paslaptyje? Dievas mus pamilo dovanai, be jokio mūsų nuopelno. Jis priima visus neišskirdamas rasės, kilmės, kultūros.
Papasakodamas apie romėnų valdininko Kornelijaus krikštą, šv. Lukas mums parodo, jog Dievas nieko neišskiria iš Jėzaus Kristaus išganymo. Evangelija skirta visiems žmonėms be išimties. Gimstanti Bažnyčia turėjo didelę problemą: jai reikėjo pakrikštyti pagonis nepaisant draudžiančių žydų įstatymų. Todėl Šventoji Dvasia, Petrui tebekalbant, nužengė ant visų ir padėjo šią problemą išspręsti: „Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 34–35). Šventoji Dvasia sugriovė barjerą, skyrusį žmones: barjerą tarp rasių ir klasių. O ar mes gebame meilėje peržengti egoizmo ir puikybės barjerus?
Brangieji, meilei laimėti tėra tik vienas būdas, o jis yra toks, kad pačiam reikia mylėti.
„Dievas yra meilė, – sako šv. Jonas. – Jis pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ Iš čia ir kyla mums pareiga mylėti vieni kitus, nes meilė iš Dievo. Tikintysis, tikras krikščionis yra tas, kuris tiki šia meile, kuris gyvena šia meile ir ja myli kitus.
Šv. Augustinas viename pamoksle rašė: „Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8). Kokį pavidalą turi meilė, kokią formą, kokią figūrą? Kokias kojas, kokias rankas? Niekas negali to pasakyti. Bet ji turi kojas – jos neša tave į bažnyčią. Ji turi rankas: jos pasigailėdamos išsitiesia į vargšus. Ji turi akis: su jomis pažįsta kenčiančius. Ji turi ausis, apie kurias Viešpats sako: Kas turi ausis klausyti – teklauso! (Lk 8, 8).“
Prieš mirtį Jėzus Paskutinės vakarienės kambaryje apaštalams sako savo testamentinius žodžius apie abipusės meilės slėpinį. Idant išliktume šioje meilėje, yra viena būtina sąlyga – tai visiška ištikimybė Viešpaties įsakymams. Maža to, Kristaus mokinys privalo būti Dievo meilės šauklys, skleidėjas: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13), „Dievas yra meilė!“ (1 Jn 4, 8; 1 Jn 4, 16) – tai pagrindinė visos Evangelijos žinia mums. Šiandien liturgija kviečia atverti šios meilės gelmes.
„Dievas yra meilė.“ Jėzus atėjo pas mus paskelbti šios meilės. Tai sudaro jo mokymo esmę. Meilę krikščioniškoji religija stato pirmoje vietoje, nes tai Dievo dovana. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų“ (Jn 3, 16). Dievas mus pasirinko tokius, kokie esame, su mūsų silpnybėmis ir nuodėmėmis.
Dievas laukia meilės atsako iš mūsų. Meilė gimdo meilę.
Dievą mylėti reiškia:
Pasilikti Jame. „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“ (Jn 15, 10).
Ieškoti tik to, kas Dievui patinka. Kas tikrai myli, stengiasi rūpintis mylimu asmeniu ir išpildyti jo troškimus.
Šv. Augustinas rašė: „Be meilės tikėjimas yra tuščias. Sujungtas su meile, tikėjimas yra krikščionio, be meilės – velnio. Pridėk prie tikėjimo meilę, kad būtų tikėjimas, kaip apaštalas sako: Tikėjimas, kuris veikia meile (Gal 5, 6). Radęs tokį tikėjimą, radai krikščionį, radai Jeruzalės gyventoją, radai angelų draugą, radai kelyje dejuojantį piligrimą. Prisijunk prie jo. Jis tavo bendras. Skubėk prie jo, kad ir tu toks būtum.“
