Spindėt išmintis niekada nepaliauja.
Kas išmintį mėgsta – ją greitai išvysta,
ir kas jos paieško – lengvai ją suranda.
Visiems, kur jos trokšta, – pati apsireiškia.
Kas ieško jos rytą – be vargo mažiausio
atranda ją sėdint prie pat savo durų.
Mąstyt apie ją – tai tikrasis gudrumas;
kas budi dėl jos – to vargai nebespaudžia.
Pati išmintis pasistengia surasti,
kas vertas jos būtų. Ji draugiškai eina
sutikti kiekvieno, kuris tik jos ieško. (Išm 6, 12–16)
Dievas tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo
Arnoldas Valkauskas. Budėkime, kad neužgestume ir netaptume stabmeldžiai
Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte, tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte, kaip tie, kurie neturi vilties.
Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.
Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų.
O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus.
Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė susivieniję su Kristumi, paskui mes, gyvieji, išlikusieji kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna, pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu.
Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais. (1 Tes 4, 13–18)
Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą:
„Su dangaus karalyste bus panašiai, kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.
Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.
Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’. Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’.
Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’
Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“. (Mt 25, 1–13)
Prašome Tave, Viešpatie, atsiųsti ir tvirto tikėjimo ganytojų, – kad palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, jie drąsiai skelbtų Dievo žodį ir atkakliai ieškotų Jo Tiesos, kad jų liudijimas nušviestų ir tamsiausius netikėjimo užkaborius, paskatintų žengti pirmą žingsnį, kad atgytų mūsų parapijos.
Melskimės ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kenčia nuo karų ir bado, skurdo ir nevilties, yra piktojo puolami ar Tavęs dar nepažinę jaučiasi vieniši – teneapleidžia mūsų visų palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nebėra vilties.
Užtarimo maldoje prisiminkime ir šio pasaulio valdančiuosius – kad ir jie rastų savy drąsos ieškoti Tėvo valios ir likti ištikimi Tiesai. Ir išminties atmesti naudos ir galios logiką – bendruomenes griaunančią, pralaimėti pasmerktą.
Duok, kad daugiau nė vienas nepasijustume savo tėvų žemėje nereikalingas, pralaimėjęs, vienišas ir atstumtas, kad niekam iš mūsų nekiltų nė mintis ją apleisti, o jau išvykusieji ir vėl namo sugrįžtų, kad Tavo sutelkti ir laiminami meilės darbais kurtume Tėvynę Lietuvą.
Suteik, Viešpatie, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo išganingųjų malonių, kad šių laikų pervartose drąsintume vieni kitus užtariamąja malda ir, įveikę susiskaldymus, netiesos sakymus, taptume Prisikėlimo žmonėmis. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Krikščionys neabejoja, kad istorija turi pabaigą, kai šlovingai pasirodys prisikėlęs Viešpats. Kai kuriais istorijos laikotarpiais antrojo Kristaus atėjimo laukiama ypač intensyviai, įvairiausių „pranašysčių“ trikdomi žmonės spėlioja, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyks. Jėzus anaiptol nenori, kad būtume baimingai susirūpinę, girdėdami Evangelijos raginimą budėti.
Paulius, rašydamas tesalonikiečiams, neįtikinėja jų būsimuoju Kristaus atėjimu, nes jie tuo tiki. Apaštalas veikiau nori patikinti krikščionis, kad anksčiau mirę jų bičiuliai bei šeimos nariai taip pat dalyvaus Viešpaties šlovėje. Veikiausia tesalonikiečių bendruomenėje vyravo įsitikinimas, kad Viešpatį pasitikti galės tik gyvieji. Šis liturginis skaitinys dažnai skaitomas gedulinėse Mišiose už mirusiuosius. Nederėtų pažodžiui suprasti jo apokaliptinio žodyno: arkangelo balso, Dievo trimito, pagavimo į debesis. Aprašydamas Viešpaties dienos apoteozę apaštalas Paulius pasitelkia biblinius Dievo nužengimo įvaizdžius, ypač pasirodymą ant Sinajaus kalno (Iš 19). Svarbiausia apaštalo perduodama mintis nuskamba pastraipos pabaigoje: „Ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“. Tai yra pati paruzijos šerdis, visa apimantis karalystės džiaugsmas būnant drauge su Viešpačiu.
Mato Evangelijos palyginime randame dar vieną įžvalgą apie laukiamą Kristaus atėjimą. Kristų simbolizuojantis jaunikis laukiamas vidurnaktį, t. y. neapibrėžtu laiku. Dvi mergaičių grupės vaizduoja dalyvausiančius ir nedalyvausiančius šovingajame įvykyje. Galutinis kriterijus – pasirengimas šiam momentui. Pasirengimo svarbą liudija ir tai, kad Eucharistijos metu keletą kartų minimas būsimasis Kristaus atėjimas. Jei susitelkę žvelgiame į tą šlovingą tikslą, panašu, kad mūsų žiburiai bus uždegti ir būsime pasirengę pakvietimui į puotą.
Kristus ieško mūsų panašiai kaip įasmeninta Išmintis pirmajame skaitinyje. Kai siekiame susitikti su Viešpačiu, jis pats „skuba atskleisti save tiems, kurie trokšta“. Išmintis siūlosi vadovauti mums laimės paieškose. Jos dėka išmokstame skaityti būties žemėlapį ir kiekvienoje sankryžoje pasirinkti reikiamą kryptį. Kiekvieną rytą ji subtiliai siūlo pagalbą, bet niekuomet neprimeta savo valios. „Juk Dievas yra žmogų pašaukęs ir tebešaukia amžinai susijungti su juo visa savo prigimtimi, tapus jo nenykstamo dieviško gyvenimo dalininku“ (Gaudium et spes, 18).
Palyginimas apie dešimtį mergaičių papildo biblinį Dievo – Sužadėtinio – įvaizdį. Aštuntajame amžiuje prieš Kristų pranašas Ozėjas pirmą kartą prabilo apie Dievą kaip Jaunikį: „Susižadėsiu su tavimi amžinai teisumu ir teisingumu“ (Oz 2, 21). Pranašas Jeremijas tęsia šią temą: „Aš atmenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kai tu mylėjai mane, būdama sužadėtine“ (Jer 2, 2). Izaijas skelbia meilės slėpinius, kuriais vėliau gaivinsis krikščionys mistikai. „Viešpats žavisi tavimi“ (Iz 62, 4–5). „Giesmių giesmėje“ yra scena, kai įmigusi mylimoji pavėluoja atverti duris netikėtai atvykusiam mylimajam. Kai ji apsisprendžia atverti, būna jau per vėlu. Meilė nepakenčia vėlavimo.
Palyginime dešimt mergaičių vaizduoja krikščionis. „Aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę“ (2 Kor 11, 2), – rašo apaštalas Paulius. Pagrindinis sužadėtinio keliamas reikalavimas sužadėtinei yra ištikimybė, – šiuo atveju tikėjimas. Apaštalas Paulius sako, kad krikščionys „su meile laukia ateinant Viešpaties“ (plg. 2 Tim 4, 8). Naktis ir miegas reiškia, jog negalime žinoti Kristaus atėjimo dienos ar valandos, reikia nuolat būti pasirengusiems nelauktam atėjimui. Reikia budėti, būti pasirengusiems netikėtam pasimatymui, užpildyti laukimo valandas viltimi ir malda. Vargas tuščioms sieloms. Nepakanka vien pasirinkti Kristų, reikia imtis reikiamų priemonių norint išlikti ištikimam savo pasirinkimui. Krikščioniui gresia apsnūdimas dėl įpročio, gyvenimo rutina be ugnelės.
Jėzus Luko evangelijoje pateikia palyginimą apie siaurą išganymo taką ir ankštus vartus (Lk 13, 22–30). Mirtis nukelia mus prie karalystės vartų. Ar jie atsivers, ar liks uždaryti? Visą gyvenimą puoselėta ištikimybė Kristui yra raktas į Avinėlio vestuves (Apr 21). Tiems, kurie pametė ar pamiršo raktą, nuskamba gąsdinantys žodžiai: „Aš jūsų nepažįstu“. Šie žodžiai kieti, tačiau jų svarumą galime suvokti tik meilės slėpinio akivaizdoje. „Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves“. Pasimatymo svaigulį gali patirti tik tie, kurie visą gyvenimą jo laukė. Šventoji Teresė Avilietė paskutinį kartą atsiduso tardama: „Jėzau, dabar jau laikas mums pasimatyti“.
Jaunikis neišdygsta iš nežinia kur, pasakojimo metu jis jau turi būti kelyje. Iš tikrųjų Viešpats artėja į būsimųjų vestuvių pokylį nuo savo mirties ir prisikėlimo dienos. Bažnyčia nuolat semiasi vilties iš Velykų slėpinio ir nuolat pakyla pasitikti ateinančio Viešpaties. Šia prasme paruzija vyksta jau dabar. Jeigu mes einame pasitikti Viešpaties dabar Eucharistijoje, vadinasi, išeisime jo pasitikti ir laikų pabaigoje.