Religija

Geroji Naujiena: Džiaukimės! Jis jau arti

Written by Biciulystė Siūlo · 7 min read

Geroji Naujiena: Džiaukimės! Jis jau arti

Širdingai aš džiaugsiuosi Viešpačiu

Pranašas sako: „Dievo dvasia ant manęs, kadangi mane yra Viešpats patepęs. Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios naujienos vargdieniams, gydyti tų, kuriems skauda širdį, skelbti belaisvių išvadavimo, kalinių paleidimo, pagarsinti Viešpaties malonės metų.

Širdingai aš džiaugsiuosi Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dievu manuoju, nes jis mane rengia išganymo rūbais, siaučia teisybės apsiaustu, kaip sužadėtinį šventiškai puošia, tarytum nuotaką vėriniais dabina.
Kaip žemė augina pasėlius, kaip sodas želdina sodinius, taip Viešpats apreikš teisybę ir šlovę visų tautų akivaizdoje“ (Iz 61, 1–2a, 10–11).

* * *
Mano siela džiūgauja Dievu manuoju

Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos.
Nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą (Lk 1, 46–50, 53–54).

* * *
Jūsų dvasia, siela ir kūnas tebūna išsaugoti Viešpaties atėjimui

Broliai! Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio! Pats ramybės Dievas pilnai jus tepašventina ir teišsaugo tobulą bei nepriekaištingą jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys! (1 Tes 5, 16–24).

* * *
Jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate

Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas.
Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų.
Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“
Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“
Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“
Jis atsakė: „Ne!“
„Tai gal tu pranašas?“
Jis atsakė: „Ne!“
Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“
Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią!’, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.
Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei pranašas?“
Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu, o jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“.
Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo (Jn 1, 6–8, 19–28).

* * *
Trečiąjį Advento sekmadienį, tradiciškai vadinamą džiaugsmo sekmadieniu, apaštalo Pauliaus esame raginami: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“

Šis jo paraginimas yra ir atsakymas tiems, kurie klausia, iš kur kyla krikščionio džiaugsmas šiame tiek skausmo, vargo ir mirtinų pavojų patiriančiame pasaulyje. To džiaugsmo, ramybės ir laimės, kurių pasaulis duoti negali, šaltinis yra Viešpats. Kas sutiko savo gyvenime Kristų, tas patiria širdyje ramybę ir džiaugsmą, kurio jokios aplinkybės neatims.

Kviečiame Tiesos.lt skaitytojus jungtis maldoje už Lietuvą Tiesoje. Prašykime, kad mūsų gyvenimas paliudytų mūsų žodžius, o susitikimo su Jėzumi džiaugsmas suteiktų tikrąją Dievo vaikų laisvę ir pripildytų mūsų gyvenimus Jo Tiesos ir Šviesos. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Gaudete!.

Gabrielius Satkauskas. Kodėl krikščionis negali būti optimistas0

Mūsų Dievas yra Kareivijų Viešpats, todėl krikščionis negali būti optimistas, nes tai žemiškuosiuose mūšiuose nepadės. Ypač šiandienos mūšiuose. Mat optimizmas neturi jokio svaraus pagrindo. Tai tėra naivus lūkestis, nepagrįstas nusiteikimas, kad „viskas bus gerai“. Tie, kas kare pasikliauja optimizmu, subjektyviu jausmu, praranda jėgas, ilgainiui palūžta, galiausiai miršta. Deuteromodernistiniam pasauliui, kuris bando paslėpti tiesą, kuris skelbia jos nebuvimą ir taip paneigia bet kokią prasmę, visa ko buvimo pagrindą, belieka remtis optimizmu. Toks optimizmas primena žmogų, kuris statosi namą neturėdamas pamatų – ant smėlio. Šiam namui lemta sugriūti (pgl. Mt 7, 24–27).

Krikščionis negali būti optimistas, nes jis yra vilties žmogus, kuris statosi savo gyvenimo namą ant uolos, ant kertinio akmens. Dievo kariui viltį teikia pats Dievas, o tai jau nėra subjektyvus jausmas – tai antgamtinė dorybė. Kas atmeta antgamtinę tikrovę – neturi vilties, jam tik lieka optimizmo jausmas, o jausmas turi savybę „užplaukti“ ir praeiti. Tai nėra uola, tvirtas pagrindas – šitai yra namo statymas ant smėlio. Tą kertinį akmenį, bet kokios būties uolą, pasaulis nori atmesti, nuolat bandydamas pašalinti iš mūsų gyvenimų Tą, kuris pasakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6). Todėl šiam pasauliui šis kertinis akmuo yra suklupimo akmuo (plg. Mt 21, 42). Toks pasaulis neturi ateities, neturi prasmės, nes jame nėra tiesos, nes jis pastatytas ant smėlio, o ne ant tvirtos uolos. Vilčiai nebėra pagrindo, nėra kuo viltis, o hedonistiniai gėriai – skrandis, pasturgalis, valdžia ar garbė – vilties neteikia. Jie gali būti tik trumpalaikiu pagrindu optimizmui. Tačiau tai nepasotina žmogaus dvasios.

Dievo karys yra pašauktas šviesos ginklais naikinti pasaulio sutemas. Jo sieloje turi nepaliaujamai degti „tvirtybė ir galia vilties“, jo širdis privalo liepsnoti didinga meile Dievui ir žmonijai, nes jo uola yra Kareivijų Viešpats. Ir tai nėra meilė, viltis kaip kad pasaulis įsivaizduoja – šių gėrių pasaulis neturi, nes atmesdamas Dievą, atmeta anas dieviškas dorybes. Atmeta Tiesą, o su ja – ir Dievo malonę. „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Turėdamas šias dorybes Dievo karys pasaulio mūšiuose nebėga iš apkasų, ir nežūsta, nes žino dėl ko kovoja. Krikščionis žino žygiuojąs po Kristaus vėliava, todėl yra drąsus ir bebaimis, galintis net gyvybę už draugus atiduoti, nes jis turi amžinojo gyvenimo viltį, pažadėtą To, kuris turės su garbe ir šlove ateiti antrą kartą, „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 10–11).

Šis pažadas suteikia krikščioniui pagrindą vilčiai, o šioji eschatologinė viltis kreipia mūsų žvilgsnį į ateitį. Dievo karys, vilties palaikomas, jau dabar žino, kokia bus galutinė pabaiga, kokia bus ateitis, todėl jis nepaliauja kovojęs ir nepraranda vilties net pralaimėjęs mūšį, nes supranta, kad karas jau yra laimėtas. Todėl vargas tam, kuris yra atmetęs pažadą, atmetęs tikėjimo šviesą ir gyvena Šviesos Angelo tamsoje. Jis, laisvai atstūmęs vilties šaltinį, turės amžinai likti ten, kur nėra vilties. Ir Dievas jo laisvą pasirinkimą gerbs, nes esantys Šviesos Angelo tamsoje turi pretenzingą troškimą besąlyginei laisvei bei tolerancijai.

Tačiau dar didesnis vargas bus mums, jeigu nebūsime pasiruošę visuomet įtikinamai atsakyti pasauliui apie mumyse gyvenančią viltį (pgl. 1 Pt 3, 15), jeigu savo gyvenimu nebūsime pasaulio šviesa ir žemės druska. Vargas mums, jeigu nespindėsime pasaulio tamsoje viltimi, jeigu nenešime džiaugsmo ten, kur liūdna, jeigu neatskleisime tiesos ten, kur vyrauja beprasmybė, jeigu nepakrikštysime tiesa tų, kurie yra laisvės vergai, jeigu nemylėsime ten, kur veši nuodėmė.  Tuomet, nors ir laimėtume karą, visgi negausime apdovanojimo, nes būsime jo neverti, kadangi nebuvome vilties angelais (iš lot. k. pasiuntiniais), kadangi nesinaudojome mums teikiamais šviesos ginklais. „Jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, – jūs palaiminti!“ (1 Pt 3, 14).

Tad tegyvuoja Kristus Karalius, kuris laikų pabaigoje pasirodys su didžia šlove, kuris šiuo pažadu mums teikia viltį pasaulio mūšiuose dėl sielų išganymo, ir sako: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33)  Maranatha (Viešpatie, ateik)!

Neliberaliai.lt

* * *
Sigitas Tamkevičius. Visuomet džiaukitės! 
3 Advento sekmadienis

Jau baigiame priprasti prie nelinksmų veidų: jie su kauke, susirūpinę neužsikrėsti virusu ir į kiekvieną sutiktąjį – ne kaukėtą – žvelgia kaip į mirtino pavojaus šaltinį. Pandemija iš daugelio atėmė gyvenimo džiaugsmą, kuris kiekvienam žmogui yra svarbus kaip kasdienė duona ir danguje šviečianti saulė.

Įpusėjus Adventui, Dievo žodis ragina mus džiaugtis. Apaštalas Paulius Laiške Tesalonikos krikščionims rašė: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje (1 Tes 5, 16–18). Apaštalas ragino krikščionis džiaugtis, nors anuometinis gyvenimas buvo labai sunkus. Šiandien šis apaštalo raginimas skiriamas mums, kartais per daug paskendusiems nerime dėl dabarties ir rytdienos.

Atkreipkime dėmesį: apaštalas ragina visuomet džiaugtis. Ar tai įmanoma? Kiekvienas iš mūsų esame patyrę sunkių gyvenimo momentų – ar įmanoma džiaugtis, kai slegia sunki liga ar priešiškumo kryžius? Taip, kančia atneša liūdesio, bet mes žinome, kad kryžius nebuvo paskutinis žodis Jėzaus gyvenime, tad jis nebus paskutinis ir mums. Žinojimas, kad Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų, suteikia priežastį džiaugtis net sunkiomis valandomis.

Mūsų džiaugsmo šaltinis yra tikėjimas, kad esame Dievo mylimi, ir jis yra šalia mūsų visuomet, net ir tuomet, kai mums labai sunku. Jei savo tikėjimu esame arti Dievo, tikrai nestokosime džiaugsmo.

Iš vaikystės dienų prisimenu mano parapijoje nuo čekistų besislapsčiusį Lietuvos saleziečių draugijos direktorių kun. Antaną Skeltį SDB. Kai aplankydavau, jis visada pasitikdavo mane su plačia šypsena veide; atrodė, kad nejaučia jam virš galvos plevenančio pavojaus. Dabar suprantu, kas buvo šio pastovaus džiaugsmo šaltinis – šis kunigas buvo gilaus tikėjimo vyras.

Šalia tikėjimo į prisikėlusį ir mus mylintį Jėzų, labai svarbus yra mūsų sąžinės liudijimas, kad esame ištikimi Jėzui, – tuomet džiaugsmo iš mūsų niekas negalės atimti.

Apaštalas Paulius ragino krikščionis ne tik visuomet džiaugtis, bet ir nuolatos melstis bei už viską dėkoti Dievui.
Tai svarbus priminimas ir mums. Geram draugui visuomet skiriame laiko, nes gera su juo būti. Taigi, jei Jėzų laikome savo draugu, savaime suprantama, kad jam skirsime laiko. Tai maldos – bendravimo su Jėzumi valandėlės.

Ką darome, bendraudami su draugais? Ar jų nuolatos kažko prašome? Ne, tiesiog džiaugiamės, kad būname kartu. Todėl ir mūsų maldos valandėlės neturi tapti virtine prašymų: duok man, Dieve, tai ir tai, bet ir šlovinimas bei dėkojimas Dievui už viską, ką iš jo esame gavę. Todėl apaštalas Paulius ir ragina mus už viską dėkoti Dievui.

Dėkoti Dievui turime už daug ką: už žmones, su kuriais bendraujame, už sveikatą ir gyvenimą, už sėkmę darbe ir moksle, už darbą ir poilsį ir daugelį kitų dalykų. Dėkingumas yra kelias į sveiką dvasinį gyvenimą. Dėkingumas, maldos valandėlės ir džiaugsmas yra neišskiriami.

Esantieji toli nuo tikėjimo kartais mąsto, jog tikintis į Dievą žmogus visuomet turi būti rimtas ir susirūpinęs dėl visko, kas vyksta aplink jį. Tokiam mąstymui ne kartą duodame pagrindo, kai mūsų gyvenime pristinga tikro džiaugsmo ir kai melsdamiesi dažniau prašome, nei dėkojame.

Senojo Testamento pranašas Izaijas, atrodo, buvo kietas, gal net šiurkštus vyras, bet Dievo artumoje nestokojo džiaugsmo: „Iš visos širdies džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu Dievu savuoju, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais“ (Iz 61, 10).

Dievo žodis šiandien priminė ir Švč. Mergelę Mariją, džiūgaujančią, kad Viešpats ją gausiai apdovanojo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas“ (Lk 1, 47.49).

Mes, tikintieji, per Krikštą taip pat esame Dievo apdovanotieji, todėl spinduliuokime džiaugsmu, ir šis džiaugsmas tebūna mūsų liudijimas: gera gyventi su viltimi ir Dievo meile širdyje.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius