Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.
Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo:
„Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ (Apd 2, 1–11)
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis.
Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė.
Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo Dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą.
Šlovinkim viešpatį amžiais,
kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.
Tebus malonus jam mano gyrius,
ir aš Viešpačiu džiaugsiuos (Ps 103, 1. 24. 29–31. 34).
Broliai! Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje.
Kūno darbai gerai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, smaguriavimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.
Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.
Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.
Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems! (Gal 5, 16–25)
Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik,
žemės klystkelius nušviesk!
Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink,
mūsų dvasią atgaivink!
Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas,
mielas atgaivintojas!
Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis,
Tu paguoda liūdesy!
O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą,
stiprinki tikėjimą!
Be tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu,
viskas – atvira žaizda.
Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista.
Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų!
Duok mums, mylintiems tave, tikintiems tava galia,
dovanų septynetą!
Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą,
kviesk į džiaugsmą amžiną!
Jėzus bylojo savo mokiniams: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“.
Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.
Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 15, 26–27; 16, 12–15).
Kartu su visa Bažnyčia melskime:
„Šventoji Dvasia – Tiesos Šaltini, Dievo Kvėpavime – Gyvybės Davėjau!
Nustebink mane kasdieniame gyvenime.
Stebėk mane, net ir mano sumanymus.
Perkeisk mane ir mano pažinimą.
Pripildyk mane visų savo dovanų.
Panardink mane, kad būčiau švarus.
Pažadink mano talentą, kad juo naudočiausi.
Veik manyje, kad aš išnykčiau.
Suteik man charizmą, kad Tave liudyčiau.
Sugauk mane, jei aš sprunku.
Įkvėpk mane, jei aš be tikslo klaidžioju.
Paragink mane, jei aš apsileidžiu.
Įkvėpk mane, kai aš kuriu.
Pasitik mane, kai Tavęs ieškau.
Eik šalia manęs, kai aš susirūpinęs.
Duok man supratimą, kai nesuprantu.
Pajudink mane, kai sustingstu.
Įeik į mane, kai esu neryžtingas.
Padaryk mane kilnų, kai esu gundomas.
Sušildyk mane, kai sušąlu.
Užtvindyk mane, kai esu savimi patenkintas.
Pripildyk mane, kai pasidarau tuščias.
Pradžiugink mane, kai esu liūdnas.
Apkabink mane, kai esu vienišas.
Melskis manyje, kai neturiu žodžių.
Paguoski mane, kai esu apleistas.
Pagydyk mane, kai susergu.
Palaikyk mane, kai griūvu.
Paslėpk mane, kai neturiu apsaugos.
Apglėbk mane, kai ilgiuosi.
Džiaukis manyje, kai Tave myliu.“
Sekminių sekmadienis
Artėjant išsiskyrimo metui Jėzus, matydamas nuliūdusius savo mokinius, pažadėjo nepalikti jų vienų, bet atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius,– Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti“ (Jn 14, 16–17). Jėzus paaiškino mokiniams, ką duos toji Tiesos Dvasia: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).
Po Jėzaus įžengimo į dangų mokiniai meldėsi ir laukė jo pažado išsipildymo. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip tai įvyko: „Visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 1–4).
Prieš Sekmines mes su visa Bažnyčia meldžiamės ir laukiame Šventosios Dvasios atėjimo. Žmonės kartais norėtų mãtomai patirti Šventosios Dvasios atėjimą – gauti kalbų, pranašystės dovaną ar kažką panašaus, ką gavo apaštalai. Buvę bailūs, daug ko nesuprasdavę, ką kalbėdavo Galilėjos Mokytojas, Jėzaus mokiniai po Sekminių neatpažįstamai pasikeitė. Net susidurdami su dideliu pasaulio priešiškumu, jie drąsiai skelbė Evangeliją ir liudijo apie Jėzaus prisikėlimą, ir tokiu būdu augino Jėzaus draugų būrį.
Svarbiausia Sekminių žinia: dangaus Tėvas siunčia Tiesos Dvasią, nešančią mums pačią reikalingiausią malonę – suvokimą, kad Jėzus mus myli ir nori mus lydėti per visą gyvenimą iki palaimingo susitikimo danguje. Tuomet tolimas ir mažai pažįstamas Jėzus tampa artimas mūsų draugas ir bendrakeleivis. Šis Jėzaus artumo išgyvenimas iš esmės keičia žmogaus gyvenimą – padeda eiti šventumo keliu.
Mes pažįstame daugelį šventųjų – šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Antaną Paduvietį, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę, palaimintąjį Jurgį Matulaitį, palaimintąjį Teofilių Matulionį ir kitus, kuriais žavimės, bet kuriais, atrodo, neįmanoma sekti; jie tarsi būtų ne šio pasaulio gyventojai. Iš tikrųjų, jie buvo visiškai tokie, kaip ir mes visi – buvo gundomi į pikta, ne visada jų gyvenime švietė saulė, bet jie turėjo jėgų nugalėti blogį ir ryžtingai eiti Jėzaus rodomu keliu. Tą jėgą jiems teikė Šventoji Dvasia, padėdama megzti artimą draugystę su Jėzumi.
Dievas yra amžinas ir nesikeičiantis; kaip jis veikė apaštalų laikais, taip veikia ir nūnai, tik reikia leisti jam veikti. Jei mes leidžiame savo gyvenime veikti Šventajai Dvasiai, ji subrandina mumyse vaisius, apie kuriuos kalba apaštalas Paulius: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 22–24).
Švęsdami Sekmines, mes turime ne tik prisiminti mūsų gyvenimą veikiančią Šventąją Dvasią, bet ir pamąstyti, kiek leidžiame jai veikti. Jeigu Jėzus mums yra artimas ir brangus, jei savo elgesį deriname ne su pasaulio nuomone, bet su Jėzaus Evangelija, tuomet Šventoji Dvasia veikia mumyse. Ir atvirkščiai, jei mums yra svarbu, ką pasakys apie mūsų veiksmus ne Jėzus, bet žmonės, tuomet Šventoji Dvasia tyli. Ar ji kalbės, ar tylės, viskas priklauso nuo mūsų.
Aplink save visuomenėje matome labai daug pykčio, nesąžiningumo, godumo, netyrumo, ir esame gundomi būti kaip visi. Nepasiduoti blogio įtakai įmanoma tik tuo atveju, kai jaučiame šalia savęs esantį Jėzų. Šventoji Dvasia padeda jausti Jėzaus artumą ir blogį nugalėti gerumu. Visai panašiai, kaip tai darė palaimintasis arkivyskupas Jurgis, kuris net savo gyvenimo šūkiu pasirinko Blogį nugalėk gerumu!
Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą! Atnaujink ir mano sielos veidą!
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
