Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1,39–56)
Šiandien Katalikų Bažnyčia švenčia Marijos Dangun Ėmimo šventę, dar kitaip – Žolinę.
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje išdrįskime sakyti TAIP tam, ką mums skiria Viešpats, ir leiskimės būti vedami Marijos – mūsų visų „Vilties žvaigždės“.
Kard. Christoph Schönborn. Marijos ėmimas dangun – pergalė prieš mirtį
Visata yra baigtinė. Jos pradžia buvo apibrėžta laike. Vieną dieną ji sulauks ir pabaigos. Kaip sako mokslininkai, maždaug prieš keturiolika bilijonų metų visata atsirado po Didžiojo Sprogimo. Nebuvo jokio „prieš tai“, o po bilijonų metų ji galiausiai išnyks.
Ar bus „po to“? Ar visa tai – matuojant amžinybės mastu – tik trumpalaikis žavesys?
Mes irgi esame mirtingi. Tam tikru požiūriu mūsų egzistencija prasidėjo, kai buvo apvaisinta kiaušialąstė ir užsimezgė unikalus, niekuomet iki tol neegzistavęs ir nepakartojamas naujas kūrinys: tai momentas, kai Dievas pakvietė mane gyvenimui. Tuo momentu, kai buvau pradėtas, atsirado ir manasis „aš“.
Tačiau Dievo širdyje, jo mintyse aš jau buvau „apgalvotas“, Dievo amžinybėje jau egzistavau. Net prieš man užsimezgant mano motinos įsčiose, Dievas norėjo manęs ir mylėjo mane. Nesu paprasčiausias „sėkmingas gamtos šūvis“; esu viena iš Dievo minčių, net jei aš ilgą laiką nebuvau perkeltas į tikrovę, kurią Dievas man buvo numatęs.
Žinoma, kad mano gyvenimas pasibaigs, kad vieną dieną turėsiu mirti. Kas bus po to? Paprasčiausiai „nieko“? Išnyksiu be pėdsako? Taip, kaip vieną dieną pradings visa visata?
Biblijos žinia – kitokia; pasak jos, galutinis žodis nepriklauso mirčiai. Marijos kūno priėmimo į dangų šventė (vadinama Marijos Ėmimu į dangų) gali būti pavadinta „pergale prieš entropiją“. Mokslininkai supranta entropiją kaip negailestingą ir nesustabdomą judėjimą užgesimo ir mirties link.
Paskutiniame Biblijos puslapyje randame nuostabų pažadą: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę… O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 1.5).
Net jei viskas, ką mes matome šiandien, praeina – mūsų žemė, žvaigždės, galaktika, ir mes patys – vis dėlto ne viską sunaikins mirtis.
Kodėl mes taip ypatingai mylime ir gerbiame Mariją? Nes ji yra šios pergalės pradžia – „naujos kūrinijos aušra“. Gruodžio 8-oji – deja, pastaruoju metu jos prasmė nyksta dėl prieškalėdinės pirkimo karštligės – ir rugpjūčio 15-oji yra glaudžiai susijusios viena su kita.
Gruodžio 8-ąją mes švenčiame Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą jos motinos – Onos – įsčiose. „Pradėta be prigimtinės nuodėmės“ – taip Bažnyčia moko apie Mariją, o tai reiškia: be mirties sėklos, kurią mes visi nešiojamės.
Rugpjūčio 15 d. mes švenčiame Marijos ėjimą namo. „Palaiminta esi tarp moterų“, – taip Elzbieta sutinka savo giminaitę Mariją, abi jos laukiasi. Marija – „didi su savo kūdikiu“ kaip buvo sakoma apie nėštumą senovėje. Tuo metu ji nešiojo po savo širdimi Jėzų, kuriam buvo skirta nugalėti mūsų mirtį per savąją.
Dauguma kūrinių, skirtų Marijos Ėmimo į dangų temai, vaizduoja apaštalus, susirinkusius šalia tuščio kapo. Mirtis negalėjo pasiimti šio kūno, suteikusio gyvybę Kristui, mūsų gyvenimui, mums.
Todėl Marija yra „naujos kūrinijos viltis“, o rugpjūčio 15-oji – džiugesio pilna šventė.
Pagal Christoph Cardinal Schönborn knygos „My Jesus. Encountering Christ in the Gospel“ (2005, San Francisco) ištrauką parengė D. Žemaitytė
Bernardinai.lt