Sumanios jos rankos nestovi be darbo
Ji daug vertingesnė už perlą brangiausią. Pilnai pasikliauti ja gali jos vyras:
dėlei jos darbštumo jo turtai gausėja. Jam gera – ne bloga – ji stengias daryti diena iš dienos per gyvenimą visą.
Ji vilnas šukuoja, linų daug pribraukia.
Sumanios jos rankos nestovi be darbo:
tai griebiasi verpsto, tai imas vytuvų.
Nelaimei ištikus, pagalbą suteikia;
ji išmaldą dosniai varguoliams dalija.
Žavumas – praeina, ir grožis – nuvysta.
Šlovė moteriškei, kur Viešpaties bijo!
O darbščios jos rankos jai garbę teteikia –
visi tesužino jos darbus naudingus (Pat 31, 10–13. 19–20. 30–31)
Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko.
Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas –
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
susės aplink stalą.
Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. (Ps 127, 1–5; P.: plg. 1a)
Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį.
Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs.
Betgi jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis.
Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai.
Todėl nemiegokime, kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs! (1 Tes 5, 1–6)
Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo.
Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.
Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’.
[Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
Taipogi tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’.
Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo’.
Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų.
Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’“ (Mt 25, 14–30)
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad neįsileistume į savo širdį šios žemės sutemų, kad užtektų ištvermės atlaikyti tamsos puolimą ir liudyti šviesą.
Dieve, už Lietuvos laisvę žuvusių ir nukankintų užtarimu, suteik mūsų žemiškajai Tėvynei atsivertimo malonę, išgydyk mus nuo susipriešinimų, užsidarymo savy, nuo nevilties, kad rinktumės Tavo nurodytą Palaiminimų kelią ir budėtume kaip šviesos vaikai laukdami Tavo dienos. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
33 eilinis sekmadienis
Apaštalas Paulius Jėzaus sekėjus vadino šviesos vaikais: „Jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai“ (1 Tes 5, 5). Kokie turi būti tie šviesos vaikai?
Psalmininkas moko: „Laimingas esi, kad Dievo bijaisi, kad laikais jo parodyto kelio“ (Ps 127, 1). Senajame Testamente žmogaus santykį su Dievu daugiau lėmė baimė nei meilė. Šis santykis pasikeitė su Jėzaus paskelbta Gerąja naujiena.
Kartą vienas Įstatymo mokytojas Jėzaus paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 36–40).
Jėzus net nurodė, kokia turi būti toji meilė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Savo mirtimi Jėzus parodė tobulos meilės pavyzdį: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).
Apaštalas Jonas aiškina, kokia turi būti tobula meilė: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4,18–19).
Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pamąstyti, ką, mylėdami Dievą, konkrečiai turime daryti. Jėzus papasakojo palyginimą apie šeimininką, padalijusį tarnams savo turtą, kad jie verstųsi ir pelnytų palūkanas; priminė, kad Dievo dovanų nevalia užkasti į žemę, bet taip jomis pasinaudoti, kad jos neštų „palūkanas“, tai yra kurtų gėrį. Mes mylime Dievą, jeigu gerai naudojame iš jo rankų gautas dovanas.
Kūrėjas, pašaukdamas mus iš nebūties į gyvenimą, padovanojo mums kūną, sveikatą, gabumus, mus supančius žmones ir visą mus supančią kūriniją, ir šias dovanas turime taip panaudoti, kad jos atneštų kuo geriausių vaisių. Kaip tai padaryti?
Yra tik vienas būdas gerai panaudoti Dievo dovanas, kad jos atneštų palūkanas – savo gyvenimą kreipti Dievo nurodytu keliu. Tai meilės kelias, kurį neklystamai rodo mūsų sąžinė ir Dievo Apreiškimas. Tačiau esame gundomi būti išmintingesni už patį Kūrėją ir nepaisyti jo rodomo kelio. Jei paklausome gundytojo, Dievo padovanotus talentus užkasame į žemę.
Mūsų kūnas ir mus supanti kūrinija yra labai brangios mums patikėtos Dievo dovanos. Apaštalas Paulius kalba: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16.17). Tiek savo kūnus, tiek visą kūriniją turime branginti ir niekuo jų neteršti, nenaikinti.
Atsisveikindamas su mokiniais, Vakarienės kambaryje Jėzus kvietė: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 4.5). Mes tampame vaisingi tik būdami glaudžioje vienybėje su Jėzumi, todėl šios vienybės turime siekti, o ją pasiekę labai branginti.
Vienijamės su Jėzumi kiekvieną kartą, kai savo mintis keliame į Dievą. Šiuo metu nerimą kelianti pandemija gali labai pasitarnauti, kad dažniau savo mintis keltume į Viešpatį. Girdėdami nerimą keliančius žodžius apie sergančius ir mirštančius, vietoj išgąsčio ar nerimo viltingai kreipkimės į Dievą, maldaukime globoti ir mus, ir visus pavojuje esančius žmones, ir ypač jiems tarnaujančius medikus.
Išskirtinę vienybę su Jėzumi palaikome dalyvaudami Mišiose, priimdami Komuniją ir adoruodami Švč. Sakramentą. Šios praktikos labai brangios, nes padeda gautus Dievo talentus ne užkasti, bet pelnyti nuopelnus – tas brangiąsias palūkanas, kurias vieninteles nusinešime į amžinybę.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
