Įsigykite duonos ir valgykite!
„Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Teateina ir tie, kurie pinigų neturi! Įsigykite duonos ir valgykite! Ateikite, įsigykite vyno ir pieno – veltui, be sidabro! Kodėl sidabru jūs mokate už tai, kas nepamaitina, ir savo uždarbiu – kas nepasotina? Todėl jūs manęs paklausykite – ir valgysite geriausią maistą, gardžiuositės skaniausiais valgiais! Ateikite pas mane, ausis ištempę klausykitės – ir jūs gyvensite. Aš amžiną sandorą su jumis sudarysiu, remdamasis malone, parodyta Dovydui“ (Iz 55, 1–3).
* * *
Viešpatie, atveri savo dosniąją ranką
mus maitindamas sočiai.
Viešpats švelnus, gailestingas,
didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
Viešpats visiems yra geras,
savo visiems kūriniams gailestingas. –
Į tave krypsta akys kiekvieno,
savo metu visiems duodi peno.
Atveri savo dosniąją ranką,
sočiai maitindamas visa, kas gyva. –
Kur Viešpats žengia – žengia teisingai,
ką jis padaro, tas šventa.
Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias (Ps 144, 8–9. 15–16. 17–18)
Broliai! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei viešpatystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Rom 8, 35. 37–39).
Išgirdęs, kad Jonas Krikštytojas miręs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė sergančiuosius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“. Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems skirstytis. Jūs duokite jiems valgyti“. Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Ir visi pavalgė iki soties. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų (Mt 14, 13–21).
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime: Viešpatie, numalšink ir mūsų tiesos bei teisingumo troškulį.
Džiaugsmingai dalykimės ir Jo dovanomis – juk Viešpats neprašo iš mūsų to, ko neturime, atvirkščiai,Jis padaugins ir mūsų menką nieką, nes tik pasidaliję savo gyvenimu jo turėsime apsčiai. Amen. .
18 eilinis sekmadienis
Jėzus apie savo misiją žemėje taip kalbėjo: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).
Gyvenantis skurde, nuodėmių sužeistas ir meilės nepatiriantis žmogus jaučiasi nelaimingas. Jėzus atėjo kaip gelbėtojas, kad mus apdovanotų amžinuoju gyvenimu, tačiau jam labai rūpėjo ir laikinas žmonių gyvenimas.
Sklaidydami Evangelijos puslapius, mes matome Jėzų darantį stebuklus ne dėl savo dieviškos galios pademonstravimo, bet tam, kad žmones apdovanotų gyvenimu. Po Jono Krikštytojo nužudymo Jėzus pasitraukė į dykumą, bet žmonės ir čia jį surado. Evangelistas Matas pastebi, kad Jėzui pagailo jį atsekusių žmonių ir „jis išgydė jų ligonius“ (Mt 14, 14). Atėjus vakarui mokiniai patarė Jėzui paleisti žmones, kad jie susirastų maisto, bet Jėzui buvo brangūs šie išvargę žmonės ir jis juos stebuklingai pamaitino (plg. Mt 14, 15–21)
Jėzus nepraeis abejingai pro raupsuotuosius ir juos pagydys. Jį sujaudins Naino našlės ašaros ir prikels jos mirusį sūnų. Jėzus atsilieps į šimtininko prašymą ir tuojau pagydys jo sūnų. Verkiančiai nusidėjėlei jis pasakys: „Jos nuodėmės atleistos.“ Jėzaus meilė tiesiog vers jį ieškoti silpnų, vargstančių ar nuodėmės prislėgtų žmonių. Jie akivaizdžiai jautė šią meilę, kuri tarsi magnetas traukė juos prie Galilėjos Mokytojo.
Pačią didžiausią meilę Jėzus parodė per savo kančią ir mirtį, kai už mus paaukojo savo gyvybę. Šitos meilės patrauktas apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda, ar persekiojimas?
<…> Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei, kuris mus pamilo <…>
ir jokie kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8, 35.37.39).
Prieš savaitę Griškabūdyje paminėjome švento gyvenimo kunigą Antaną Skeltį SDB, Lietuvos saleziečių patriarchą. Jėzaus meilės paliestas jis ryžosi pasišvęsti Dievo tarnybai. Bręsdamas aštuonių vaikų šeimoje ir matydamas, kad Lietuvoje sunkiai įgyvendins savo siekius, aštuoniolikametis jaunuolis iškeliavo į Italiją, susirado šv. kun. Jono Bosko sekėjus ir tapo saleziečiu kunigu. Nuo tada jis ieškojo vargingų jaunuolių Lietuvoje, kvietė juos į Turiną, ugdė juos ir 1934 metais su būriu pasišventėlių grįžo į Lietuvą. Įsikūrė Vytėnuose ir sėkmingai apaštalavo, kai prasidėjęs karas sujaukė didelius jų darbus; saleziečių vienuolyne įsikūrė Raudonoji armija. Vokiečių okupacijos metais kun. Skeltys su kitais kunigais gelbėjo žydų vaikus, o sugrįžus raudoniesiems gerų žmonių globojamas šešerius metus slėpėsi nuo KGB persekiojimo. Buvau labai laimingas, vaikystėje turėdamas galimybę susipažinti ir bendrauti su šiuo švento gyvenimo kunigu, daug prisidėjusiu prie mano tikėjimo brendimo ir kunigystės pašaukimo.
Kun. Antanas Skeltys SDB buvo tik vienas iš daugelio, kuriuos patraukė Jėzaus meilė. Per ilgus savo kunigystės metus sutikau daug kunigų, taip pat Dievui pasišventusių vyrų bei moterų, kurie uoliai tarnavo Dievui ir žmonėms. Visi jie savo laiku buvo paliesti Dievo meilės ir tiesiog negalėjo į ją neatsiliepti.
Pati didžiausia bėda ištinka žmogų, jei jis tik paviršutiniškai prisiliečia prie Evangelijos ir Jėzus jam lieka tik kaip tolimas ir mažai pažįstamas asmuo. Dievo meilės nenušviestas žmogus lieka dvasiškai nebrandus, nes jo tikėjimas tik skurdžiai vegetuoja.
Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie pirmuosius krikščionis, kurie Jėzaus meilės patraukti būrėsi į bendruomenes, o savo turtu dalydavosi su visais stokojančiais: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo
<…>
ir buvo visų žmonių mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 44–45.47).
Mūsų dienomis ypač yra reikalingi pasauliečiai ir dvasininkai, panašūs į pirmųjų amžių krikščionis. Materialistinė bei hedonistinė kultūra paskleidė tarp žmonių susvetimėjimą ir juos dvasiškai nuskurdino. Tokios kultūros apsuptyje tik Dievo meilės paliesti žmonės gali nešti ne tik tikėjimą, bet ir meilės šviesą.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius