Religija

Geroji Naujiena: Palaiminti…

Written by Biciulystė Siūlo · 4 min read

Geroji Naujiena: Palaiminti…

Tarp jūsų paliksiu nuolankią ir skurstančią tautą

Ieškokite Viešpaties, šalies nuolankieji, kurie vykdote Viešpaties teisę! Siekite teisingumo, siekite romumo! Galbūt jūs būsite saugūs Dievo rūstybės dieną. Tarp jūsų paliksiu nuolankią ir skurstančią tautą, kurios prieglauda – Viešpaties vardas. Izraelio likučiai nebedarys neteisybės, nebekalbės melagystės, jų burnoje nebebus apgaulingo liežuvio. Ramiai jie gyvens, stovyklaus, ir niekas jųjų negąsdins. (Sof 2, 3; 3, 12–13)

Aleliuja. Amžiais Viešpats laikos teisybės

gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
alkaniems parūpina duonos.
Kalinius iš pančių vaduoja. –
Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,

klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
myli Viešpats žmones teisingus.
Viešpats sergi svetimšalio žingsnį. –
Našlaitį, našlę globoja,

o nedoriesiems užkerta kelią.
Viešpats yra amžių valdovas, –
jis tavo Dievas, Sione!
Jis kartų kartoms viešpatauja. (Ps 145, 7–10; P.: Mt 5,3)

* * *
Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna

Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.
Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.
Ir tai, kas pasaulio akimis žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą.
Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris Dievo valia mums tapo išmintis, teisumas, pašventinimas ir atpirkimas, kad, anot Rašto, „kas giriasi, girtųsi Viešpačiu“. (1 Kor 1, 26–31)

* * *
Palaiminti dvasingieji vargdieniai

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo.
Prie jo prisiartino mokiniai.
Jėzus prabilęs mokė:
„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.
Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“. (Mt 5, 1–12a)

* * *
Šią Kristaus paaukojimo dieną pasitikime Išganytoją – „šviesą pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbę“ – džiūgaudami, viltingai, užsidegusiomis širdimis.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, būk maloningas mūsų tautai, aimink juos: sustiprink kukliuosius, vargdienio dvasios, paguosk verkiančius, pasotink trokštančius teisybės, laimink visus tuos, kurie girdi Tavo pašaukimą, bet vis dar nesiryžta, su pasitikėjimu atsiliepti į jį. Padėk įveikti širdžių tamsą, susiskaldymus, pašauk tuos, kurie ryžtųsi prisiimti lyderystės naštą ir Tavo vedami sutelktų Lietuvą šviesos darbams. Dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

* * *
Kardinolas Sigitas Tamkevčius. Pasiaukojimo vertė ir džiaugsmas
Sekmadienio homilija

Evangelistas Lukas pasakoja apie Betliejaus Kūdikio paaukojimą Jeruzalės šventykloje. Juozapas ir Marija vykdė tai, ko reikalavo Įstatymas: paaukoti pirmagimį vaikelį Dievui ir ta proga šventovei palikti auką. Dievo Dvasios paragintas senelis Simeonas atėjo į šventyklą ir pasitiko Jėzaus gimdytojus; paėmęs Kūdikį ant rankų jis džiaugsmingai šlovino Dievą, kad jam buvo leista pamatyti pasaulio Gelbėtoją, tapsiantį pagonims šviesa ir Izraelio tautos garbe (plg. Lk 2). Ta proga Simeonas motinai Marijai pasakė pranašiškus žodžius: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 34–35).

Marija įdėmiai klausėsi šių žodžių ir svarstė, ką jie galėtų reikšti. Kodėl jos Sūnui turėtų būti prieštaraujama, jeigu jis ateina gelbėti žmonių? Kodėl jos širdį turėtų perverti skausmo kalavijas, jeigu ji visiškai pasiaukojusi Dievui?

Simeono pranašystė išsipildė su kaupu. Kryžius ant Golgotos kalba ne tik apie Jėzaus meilę dangaus Tėvui ir žmonėms, bet ir apie nuolatinį prieštaravimą bei nenorą tą meilę priimti. Mes žinome tūkstantmetę Bažnyčios istoriją su nesuskaičiuojamais kankiniais vien dėl to, kad jie save laikė Kristaus sekėjais ir draugais. Mūsų amžius nėra išimtis – nuolat girdime apie vienuolių, kunigų ir eilinių tikinčiųjų pagrobimus bei nužudymus.
Į Dievą tikintis žmogus norėtų Viešpaties artumoje rasti saugumo, bet vietoj to ne kartą išgyvena tai, ką Marija patyrė savo Sūnaus kančios metu.

Kol gyvename žemėje, šviesą dažnai keičia tamsa – mūsų viltys dažnai sudūžta ir kartais atrodo, jog jos tiesiog palaidojamos. Kančios valandos ir sutinkami išbandymai yra tie kalavijai, kurie perveria net pačių geriausių žmonių širdis, tačiau tai, ką sudedame į Viešpaties rankas, nesunaikinama.

Kasmet per Kristaus Paaukojimo šventę už savo pašaukimą ir galimybę tarnauti Dievui ir žmonėms ateina padėkoti vyrai ir moterys, savo gyvenimą pašventę Dievui. Jų pasiaukojimas nėra simbolinis; jie, padarę skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus, tarnauja Viešpačiui, gyvena labai kukliai, neieško viso to, ką pasaulis brangina, ir eina ten, kur yra siunčiami.

Tai, ką Lietuvos žmonės priima kaip didžiausią bėdą – kuklų gyvenimą, kai negalima mėgautis prabanga, Dievui pasišventusieji laisvai vykdo per visą gyvenimą. Atsisakę nuosavybės ir pasirinkę neturto kelią, didžiausiu turtu jie laiko patį Viešpatį. Šis pasirinkimas neveda į depresiją, bet yra džiaugsmo šaltinis. Atsisakydami nuosavybės, jie randa didžiausią turtą – patį Dievą, kartu saugumą, laimę ir džiaugsmą; atsisakydami šeimos, jie randa vienuolinę šeimą, drauge su kitais tarnauja ir džiaugiasi Dievo artuma.

Televizijos žvaigždės, siekdamos iš gyvenimo paimti kuo daugiau naudos, malonumų ir garbės, ne kartą net degraduoja; apie tai komunikavimo priemonės gana dažnai kalba. O Dievui pasišventusieji, darydami vienuolinius įžadus, atrodo, apiplėšia save, bet Dievas jiems atlygina šimteriopai jau čia, žemėje. Jūs nerasite nei vienos televizijos žvaigždės, kuri turėtų tiek daug ir tokio džiaugsmo, kiek jo turi Dievui pasišventusieji, ištikimai einantys savo pašaukimo keliu.

Susituokusiųjų gyvenimas taip pat gali būti pilnas džiaugsmo, jei tik paisoma Dievo valios ir gyvenama tiesoje bei meilėje. Santuoka taip pat yra pasiaukojimo aktas gyventi nesavanaudiškai ir rūpintis savo šeima.

Paaukodami Dievui savo gyvenimą vienuolyne ar santuokoje, negalime tikėtis, kad mūsų nesužeis jokie šio gyvenimo erškėčiai. Mes gyvename nuodėmės pavergtame pasaulyje, todėl turime prisiimti Jėzaus dalią: Jis buvo paaukotas ne tik Jeruzalės šventykloje, bet ir ant Golgotos kryžiaus, tačiau šis kryžius vedė į pergalę – prisikėlimą. Kai mus palies koks nors kryžius, laikykimės stipriai įsikibę į Viešpaties ranką ir neišleiskime iš akių, kas yra pažadėta, – mes einame ne į mirtį, bet į prisikėlimą gyvenimui.

Per Krikštą mūsų gyvenimas tapo paaukotas Dievui. Kristaus Paaukojimo šventės proga maldoje peržvelkime, kiek mūsų gyvenime yra aukos dvasios, nes tik tai yra vertinga, ką darome nesavanaudiškai dėl Dievo ir žmonių gerovės. Maldoje atnaujinkime pasiryžimą, kad didžiausias mūsų gyvenimo turtas būtų Dievas ir tik su Juo eitume savo pašaukimo keliu.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius