Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Visiems viešpatauji, visiems ir atleidi.
Tu savo galybę tik tam teparodai,
kas nepripažįsta, jog ji neribota.
Ir tuos, kurie tavo galybės nepaiso,
tu priverstas bausti dėl jų įžūlumo.
Naudodamas galią, švelniausiai ją taikai –
teisi išmintingai, visad gailestingai,
nors visa, ką nori, gali padaryti.
Iš to, kaip elgiesi, visi pasimoko:
žmogus kitam žmogui – bičiulis ir draugas.
Saviesiems vaikams palikai giedrą viltį,
jog ir nusidėjus jiems leisi sugrįžti (Išm 12, 13. 16–19).

Viešpatie, tu meilus, maloningas

ir gailestingas visiems, kurie tavęs šaukias.
Viešpatie, mano maldos paklausyki,
pasidomėki, ko garsiai maldauju. –
Visos tavo sutvertosios tautos

eis tavęs, Viešpatie, garbint,
skelbs tavo vardą.
Tu esi didis ir stebuklingas,
tu, tiktai tu esi Dievas! –
Bet tu, Viešpatie, Dieve gailestingas ir maloningas,

rūstaut negreitas, geriausias, ištikimiausias.
Žvelk į mane ir manęs pagailėki,
duok savo tarnui stiprybę (Ps 85, 5–6. 9–10. 15–16).

Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išrinksime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūčiai. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“.
Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“. Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“. Visa tai Jėzus bylojo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo pranašo pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“.
Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“  (Mt 13, 24–43)

Dievo Sūnus Jėzus Kristus, skelbdamas Evangeliją, kūrė Dangaus karalystę žemėje. Jis Dangaus karalystę palygino su garstyčios grūdeliu, išaugančiu į didelį medį, ir su raugu, įrūginančiu miltus. Šis mažas grūdelis – dvylika Jėzaus mokinių – išaugo į milžinišką medį, kurio šakos apgobia visus žemynus, o nariai skaičiuojami milijardais. Šitos Dievo karalystės atbaigimas įvyks laikų pabaigoje mirusiųjų prisikėlimu amžinajam gyvenimui.

Jėzus Dievo karalystę taip pat palygino su dirva, į kurią sėjėjas beria kviečio grūdus; tuo tarpu žmogaus priešas – velnias sėja rauges. Šis Jėzaus palyginimas paaiškina dabarties pasaulį, kuriame gėris yra susipynęs su blogiu. Tuo metu, kai vieni vadovaujasi meile ir rūpinasi žmonių gerove, kiti skleidžia neapykantą, daro nusikaltimus ir mąsto tik apie save. Internete perskaičiau vienos merginos pamąstymus apie tai, kad ji nesiruošia pagimdyti nė vieno vaikelio, nes nori pasirūpinti tik savimi. Bet kokia savimeilė yra piktžolė, dėl kurios kenčia visuomenė.

Jėzus buvo tas gerasis sėjėjas, kuris pasėjo Evangelijos – dieviškosios tiesos ir meilės – sėklą. Jis pasirūpino, kad Evangelijos žodis amžių būvyje būtų nuolatos sėjamas; šiam tikslui įsteigė Bažnyčią ir pažadėjo, kad net pragaro vartai jos nenugalės. Kas neturi išankstinio nusistatymo prieš Bažnyčią, tas mato, kiek amžių būvyje jos nariai, nepaisant savo silpnumo ir pasitaikančių nuodėmių, paskleidė gėrio ir toliau tebeskleidžia jį pasaulyje.

Tačiau pasaulyje netrūksta ir piktžolių sėjėjų. Apsidairykime ir pamatysime, kiek daug sėjama melo, neapykantos, kaip žmonės priešinami ir kaip tarpsta blogis. Raugių sėjėjai mūsų laikais yra labai išradingi; jie žmonėms neprisistato kaip raguoti demonai, bet prisidengia laisvės, mokslo, demokratijos bei pažangos skraiste. Kartais reikia gerai įsižiūrėti, jog veikia ne pažangos kūrėjas, bet piktojo talkininkas.

Matant raugių sėjėjus ir jų darbus, gali kilti mintis: kodėl mus mylintis Dievas leidžia piktžolėms tarpti? Į šį klausimą atsako pats Jėzus: raugės bus išrinktos ir sunaikintos pjūties metu – pasaulio pabaigoje. Iki pjūties gailestingasis Dievas kantriai laukia kiekvieno klystančio žmogaus pasikeitimo į gera ir džiaugiasi jo sugrįžimu. Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie tėvo namus palikusį sūnų ir kaip džiaugėsi tėvas, matydamas jį sugrįžtantį.

Per krikštą mes esame pakviesti ne tik į Dievo karalystę, bet ir būti Jėzaus pagalbininkais – Dievo žodžio sėjėjais. Dažniausiai jais būna geri tėvai. Mes neturėtume saleziečių vienuolijos įkūrėjo šv. Jono Bosko, jei jis nebūtų turėjęs geros motinos Margaritos. Kai sūnus tapo kunigu, jo motina Margarita pasakė: „Jei apsikrausi turtais, mano koja neperžengs klebonijos slenksčio.“ Sūnus kunigas tapo vargingų jaunuolių globėju ir auklėtoju. Mes neturėtume šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, jei ji nebūtų turėjusi labai gerų katalikų tėvų. Už tikėjimo dovaną ir pašaukimą į kunigystę taip pat esu dėkingas tiek savo tėvams, tiek ir sutiktiems geriesiems žmonėms.
Mūsų dienomis gerais Evangelijos sėjėjais dažnai būna uolūs tikybos mokytojai ir katechetai, kurie rūpinasi ne tik perduoti jaunimui tikėjimo žinią, bet ir patraukti juos prie Dievo. Be šių Evangelijos žodžio sėjėjų net ir dvasininkų tarnystė neatneštų laukiamų vaisių.

Dėkokime Dievui, kad esame pašaukti į Dievo karalystę kaip jos nariai ir darbininkai. Uoliai ir džiaugsmingai kurkime Dievo karalystę savo širdyje ir Tėvynėje, tikėdami gėrio pergale.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius
2020 m. liepos 19 d.

tiesos.lt