Duok mums vandens atsigerti
Tauta ištroško vandens ir niurnėjo ant Mozės. Jie priekaištavo: „Kurių gi galų čia mus atvedei iš Egipto? Ar tam, kad troškuliu numarintumei mus, mūsų vaikus ir gyvulius?“ Ir Mozė šaukėsi Viešpaties: „Ką man daryti su šita tauta? Nedaug betrūksta, kad jie akmenimis mane užmuštų“. Ir Viešpats atsiliepė Mozei: „Pereik per tautą ir pasiimk su savim keletą Izraelio seniūnų; taipogi paimk rankon lazdą, kuria tu sudavei Nilui, ir leiskis kelionėn! Tenai ant uolos prie Horebo aš priešais tave atsistosiu. Tada tu suduosi per uolą. Iš jos ištrykš vanduo, ir tauta galės atsigerti“. Mozė taip ir padarė Izraelio seniūnų akivaizdoje. Tą vietą jis pavadino Masa ir Meriba – Bandymu ir Ginču, nes ten izraelitai buvo pradėję ginčą ir bandė Viešpatį, sakydami: „Yra Viešpats su mumis, ar nėra?“ (Iš 17, 3–7)
Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
Su padėka jo akivaizdon eikim,
jam giesmes džiugesio pinkim. –
Eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė,
Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
jo rankų globojamos avys. –
O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja:
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos,
kaip tyruose Masos dieną,
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė!“ (Ps 94, 1–2. 6–9)
Broliai! Nuteisinti tikėjimu, mes gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota. Mums dar tebesant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome nusidėjėliai. (Rom 5, 1–2. 5–8)
Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto). Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais). Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, betgi tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai“. Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“.
Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Nustebo moteris:
„Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“. Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“. Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas – tai yra Dievo Pateptasis. Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, pamiršusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.
Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4, 5–42)
„Kreipiuosi į visus sergančiuosius, į tuos kurie kenčia dėl viruso, serga, taip pat į tuos, kurie kenčia dėl nežinios. Nuoširdžiai dėkoju ligoninių personalui, medikams, slaugėms ir slaugams, savanoriams, kurie šią sunkią akimirką padeda kenčiantiems žmonėms.“
„Marija, tu mums švieti gyvenimo kelyje, esi mūsų gelbėtoja ir viltis“, – sakė popiežius, vienydamasis su Romos vyskupijos tikinčiaisiais, kurie kovo 11-ąją maldėsi ir pasninkavo už sveikatą. „Mes atiduodame save į tavo rankas, Ligonių sveikata, kuri stovėdama prie kryžiaus, tvirtai tikėdama, kentėjai kartu su kenčiančiu Jėzumi. Tu, Romiečių gelbėtoja, žinai, ko šiandien mums reikia, ir esame tikri, jog pasirūpinsi, kad, kaip Galilėjos Kanoje, baigtųsi bandymų metas ir sugrįžtų džiaugsmas. Padėk mums, Dievo Meilės Motina, būti klusniems Tėvui ir daryti, ką mums lieps Jėzus, kuris, prisiėmęs visas mūsų kančias ir skausmus, per Kryžiaus auką mus vedą į Prisikėlimo džiaugsmą.“
„Tavo apgynimo šaukiamės, Šventoji Dievo Gimdytoja. Mūsų maldų neatmeski, mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.“
Homilija
Evangelijoje pagal Joną yra įdomus pasakojimas apie Jėzaus susitikimą su moterimi samariete (Jn 4, 5–42). Pavargęs po kelionės Jėzus sėdėjo prie Jokūbo šulinio. Kai atėjusi samarietė pasisėmė vandens, Jėzus paprašė atsigerti. Moteris neskubėjo paduoti ir užklausė, kaip jis, būdamas žydas, prašo ją, samarietę, vandens. Anuomet samariečiai ir žydai nesutarė dėl tikėjimo dalykų ir dėl to nebendravo. Per pokalbį samarietė, pamačiusi, kad pakeleivis apie ją viską žino, net ir tai, kad ji neteisėtai gyvena su šeštu vyru, nutarė, kad jis tikriausiai esąs pranašas. Sugrįžusi į miestą moteris papasakojo, kas jai buvo nutikę, ir gyventojai prašė, kad Jėzus pasiliktų pas juos kelias dienas. Daugelis samariečių įtikėjo, kad Jėzus yra Mesijas – pasaulio Išganytojas.
Evangelijoje randame daug atvejų, kai Jėzus užkalbindavo ir patraukdavo prie savęs žmones. Kartais užtekdavo pasakyti: „Sek paskui mane!“ (Jn 1, 43), ir žmonės, palikę savo namus bei darbus, sekdavo paskui Mokytoją, skelbiantį apie prisiartinusią Dievo karalystę. Labiausiai atviri Jėzaus pakvietimui buvo paprasti, neturtingi žmonės; rečiau Jėzus patraukdavo ano meto elitą – fariziejus. Vienas iš jų, Nikodemas, tik naktį išdrįso ateiti pas Jėzų pasiaiškinti jam rūpimų tikėjimo klausimų (plg. Jn 3, 1–31). Aukštesnės padėties žmonėms visada sunkiau pripažinti, kad ir jie daug ko nežino ar net klysta.
Jau du tūkstančiai metų, kai Jėzus vis užkalbina ir traukia prie savęs žmones. Jis tai daro ne tiesiogiai, bet per savo siunčiamus žmones. Prieš žengdamas į dangų, Jėzus pasiuntė savo mokinius eiti į pasaulį, skelbti Evangeliją ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones (plg. Mt 28, 16). Šiandien žinia apie Jėzų skamba visuose žemynuose. Dažnas šią žinią išgirsta tėvų namuose, kiti – mokykloje, bažnyčioje ar kitur. Kartais Jėzus užkalbina žmogų, kai šis atsiduria ekstremalioje situacijoje. Taip nutiko šv. Ignacui Lojolai. Jaunystėje jis mąstė ne apie Dievą ir savo nemirtingą sielą, bet apie riterių kovas, garbę ir moteris. Tik sunkiai sužeistas ir besigydydamas suvokė, kad kur kas išmintingiau tarnauti ne žemiškajam, bet dangaus Karaliui Kristui.
Labai dažnai Dievas prakalbina žmogų, atsidūrusį mirties akivaizdoje. Niekas negali įtaigiau prakalbėti apie šio gyvenimo laikinumą ir žmogaus gyvenimo prasmę, kaip padvelkusi mirtis. Šią valandą, kaip niekad anksčiau, pasirodo aiškūs ir brangūs Jėzaus žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25).
Tarp nesuskaičiuojamos daugybės krikščionių rasime įvairiausių istorijų, kaip Dievas sugeba pasibelsti į žmonių širdis, tačiau tai ne visuomet randa atgarsį. Dievas neprievartauja žmogaus – šis visuomet lieka laisvas arba atsiliepti, arba atsukti nugarą. Šį apsisprendimą paprastai lemia gera valia ar jos trūkumas. Kol žmogus yra nepasiruošęs iš savo gyvenimo pašalinti nuodėmės arba turi labai daug puikybės, tol Dievo prakalbinimui lieka kurčias ir pasiteisinimui randa daugybę priežasčių.
Dėl to per gavėnią esame raginami Jėzaus žodžiais: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Jei samarietė nebūtų palikusi savo palaido gyvenimo, jos susitikimas su Jėzumi prie šulinio būtų likęs bevaisis.
Žmogaus puikybė nenori pripažinti, kad dvasinio aklumo priežastis visuomet yra blogis, įleidęs į širdį gilias šaknis. Todėl savo netikėjimą žmonės dangsto skambiais žodžiais: mokslu, pažanga ir pan. Kiti nukrypsta į prietarus, nes pakūrenti šventą ugnelę ar nešioti amuletą daug paprasčiau, nei atlikti nuoširdžią išpažintį ir pakeisti gyvenimo kryptį.
Per gavėnią kiekvienas pasitikrinkime, kaip atsiliepiame, kai Dievas mus kalbina per gerus žmones ar kitomis progomis. Pasitikrinkime, ar tikėjimo žinia dalijamės su kitais, kaip samarietė, kuri savo atradimu skubėjo pasidalyti su miesto gyventojais. Tebūna mūsų širdys atviros tiesai bei gėriui.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
