Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių
Petras kreipėsi į minią: „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, mūsų protėvių Dievas, pašlovino savo tarną Jėzų, kurį jūs išdavėte ir kurio išsigynėte Pilotui, kai tas buvo benusprendžiąs jį paleisti. Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį.
Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to įvykio liudytojai. O dabar, broliai, aš žinau, kad jūs taip padarėte iš nežinios, kaip ir jūsų vadai.
Tuo būdu Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis, būtent – kad jo Mesijas kentėsiąs. Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų nuplautos jūsų nuodėmės.“ (Apd 3, 13–15, 17–19)
Žerki ant mūsų tu, Viešpatie, savo veido palaimingąją šviesą!
Kai šaukiuosi tavęs, atsiliepki, o Dieve,
mano teisės gynėjau!
Tu baimės suspaustą mane išvaduoji.
Būk man gailestingas, išgirsk mano maldą!
Daugelis sako:
„Kas padarys mus laimingus?“
Žerki ant mūsų tu, Viešpatie,
savo veido palaimingąją šviesą!
Gulu, užmiegu ramus kaip bematant,
nes tu vienintelis, Viešpatie,
paskiri man saugią vietą (Ps 4, 2. 7. 9).
Mano vaikeliai, aš jums tai rašau, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.
Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų. Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos.
O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog jame esame (1 Jn 2, 1–5a).
Sugrįžę iš Emauso, mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado jų tarpe ir prabilo: „Ramybė jums!“
Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“.
Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.
Paskui Jėzus tarė mokiniams: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“.
Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus. Ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, jo vardu visoms tautoms, pradedant nuo Jeruzalės, bus skelbiamas atsivertimas nuodėmių atleidimui gauti. Jūs esate šių dalykų liudytojai.“ (Lk 24, 35–48)
3 Velykų sekmadienis
Nesvarbu, kad ir kokie mes būtume: vyrai ar moterys, turtingi ar vargšai, gebantys tarnauti ar savanaudžiai, tikintys ar ateistai, – visi trokštame būti laimingi ir tokie jaučiamės tuomet, kai esame pilni džiaugsmo. Todėl liūdesys, nerimas, kančia ir visokios baimės yra mažiausiai pageidaujami mūsų gyvenimo palydovai.
Šventajame Rašte nuolat sutinkame raginimą džiaugtis. Pranašas Izaijas skelbia: Viešpaties išpirktieji sugrįš ir, amžinu džiaugsmu vainikuoti, įžengs į Zioną. Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė, liūdesys ir aimanos pasitrauks (plg. Iz 51, 11). Psalmininkas ragina: „O jūs, teisieji, džiaukitės Viešpatyje, dėkokite jo šventajam vardui!“ (Ps 97, 12). Apaštalas Paulius ypač dažnai ragino džiaugtis: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).
Švęsdami Jėzaus prisikėlimą, mes girdėjome pasakojimus, kokį didelį džiaugsmą sukeldavo Prisikėlusiojo pasirodymai: „Moterys greitai paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo“ (Mt 28, 8); „Mokiniams iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: Ar neturite čia ko nors valgyti?“ (Lk 24, 41).
Dabartinė popkultūra taip pat siūlo žmogui džiaugsmą, bet jį tapatina su daiktais bei malonumais. Šios kultūros paveiktų žmonių supratimu, džiaugsmas – tai juslinių malonumų apstus turėjimas. Todėl neatsitiktinai internetinė erdvė yra tiesiog perpildyta rašiniais apie seksą, alkoholį bei narkotikus. Valdantieji net yra užsimoję liberalizuoti alkoholio bei lengvųjų narkotikų įsigijimą; tuo tarpu Bažnyčia kaltinama, kaip neva atimanti iš žmonių džiaugsmą, nes kalba apie savęs išsižadėjimą ir kryžiaus nešimą.
Kas iš tikrųjų yra tikrojo džiaugsmo šaltinis? Dievas yra bet kokio gėrio, taip pat ir meilės bei džiaugsmo šaltinis. Jei žmogus yra tvirtai įsišaknijęs Viešpatyje, jo gyvenimas bus pilnas džiaugsmo, ir tam džiaugsmui palaikyti nereikės nei alkoholio, nei narkotikų. Džiaugsmą iš žmogaus išplėšia tik nutolimas nuo Dievo, ypač nuodėmė. Pradžios knygoje pasakojama apie Adomo ir Ievos nuopuolį; nepaklausę Dievo, jie išsigando ir bandė slėptis. Slėpynės nuo Dievo reiškia dvasinę būklę žmogaus, nežinančio, į ką atsiremti.
Žmogus be Dievo atramos yra žmogus be vilties ir be džiaugsmo.
Dievas surado ne tik pirmuosius tėvus, bet ir jų ainius ir pažadėjo atsiųsti Gelbėtoją. Mes jį turime Jėzaus Kristaus Asmenyje. Jėzus paskelbė Evangeliją – Gerąją naujieną, kurią galime vadinti Džiaugsmo Evangelija, nes ji ne tik rodo kelią į Tėvo namus, bet ir padeda juo eiti. Skaitykime Jėzaus palaiminimus, pasakytus Kalno pamoksle; juose nubrėžtas kelias, kaip tapti pilnais džiaugsmo ir laimingiausiais žmonėmis pasaulyje. Palaiminimai užbaigiami: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5,12a).
Jėzaus pasakojimuose nuolat sutinkame džiaugsmo temą. Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie paklydėlio sūnaus sugrįžimą į tėvo namus; jam buvo iškelta puota, o pasipiktinusiam broliui tėvas kalbėjo: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“ (Lk 15, 31–32). Kas iš mūsų nesame patyrę didelio džiaugsmo po gerai atliktos išpažinties, kai išgyvenome Dievo meilės bei gailestingumo slėpinį?!
Jėzus yra tikrojo džiaugsmo šaltinis, nes jo paskelbta Evangelija rodo mums kelią, jo meilė išlaisvina iš bet kokios baimės, ir jis duoda jėgų nugalėti visas sunkenybes. Jėzus yra tokia atrama mūsų gyvenime, kokios niekuomet neturės jo nepažįstantis žmogus; jis išmoko surasti džiaugsmą mylint ne save, bet kitus, jiems tarnaujant ir net nešant sutinkamus kryžius. Šventieji yra gražiausi pavyzdžiai, kaip šioje žemėje galima džiaugtis ir būti laimingiems, nepaisant pasitaikančių negandų.
Todėl niekada neužmirškime Jėzaus kvietimo pasilikti jo meilėje ir būti pilniems džiaugsmo: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
