Viešpats yra Dievas, ir nėra jokio kito
Prabilęs į tautą, Mozė kalbėjo:
„Ištirk senovės laikus, kurie prieš tave yra buvę, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmogų, paklausk nuo vieno dangaus krašto lig kito: ar buvo kada atsitikęs toks didis dalykas, arba ar yra kur kalbama kas nors panašaus, kad būtų kuri nors tauta girdėjusi iš ugnies kalbančio Dievo griaudimą, kaip tu kad esi jį girdėjusi, ir išlikusi gyva?Arba ar kada kuris dievas yra bandęs ateiti ir išsivesti sau tautą iš kitos tautos tarpo išbandymais ir stebuklingais ženklais, karu, galinga ranka bei iškeltu žastu ir visais tais siaubingais dalykais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, padarė dėl jūsų Egipte, tau matant?
Todėl tu šiandien žinok ir įsidėk sau į širdį: tik Viešpats, tik jis yra Dievas viršuje danguje ir apačioje žemėje, ir nėra jokio kito.
Todėl tu laikykis jo įstatymų bei nuostatų, kuriuos aš tau skelbiu šiandieną, kad tau ir tavo vaikams po tavęs gerai klotųsi ir ilgai išgyventum krašte, kurį visam laikui Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda“ (Įst 4, 32–34, 39–40).
Viešpaties žodis teisingas,
tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė.
Dievo žodžiu dangus atsirado,
ir jo dvelkimu – dangaus kareivijos.
Jisai tarė – ir tai pasidarė,
liepė – ir tai atsirado.
Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina.
Mes jo didžiai išsiilgę,
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim (Ps 32, 4–6. 9. 18–20. 22).
Broliai! Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti (Rom 8, 14–17).
Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.
Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.
Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.
Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 16–20).
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve. Tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas. Ką, tavo apreiškimu tikėdami, mes žinome apie tavo didybę, lygiai tą pat pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi, išpažindami tikrą ir amžiną dievystę, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbingumą. Jį šlovindami angelai ir arkangelai, cherubinai ir serafinai amžiais sutartinai gieda: Šventas…
Sigitas Tamkevičius. Švč. Trejybės slėpinys
Švč. Trejybės sekmadienis
Yra trys klausimai, į kuriuos žmonės ieškojo ir tebeieško atsakymų: Ar yra Dievas? Jei jis yra, tuomet koks Jis? Ir koks turi būti žmogaus santykis su Juo?
Tačiau žmogus gali būti gundomas pasinerti jį supančioje medžiaginėje tikrovėje, savo begaliniuose noruose ir mąstyti, kad egzistuoja tik tai, ką jis mato ir nieko daugiau. Tuomet, kaip sakė F. Dostojevskis, „jei Dievo nėra, viskas leidžiama“. Tuomet žmogus pasijunta galintis laisvai ir be atsakomybės tenkinti savo egoistinius norus. Žmogus, kaip liudija istorija, atmetęs Dievą, susikurdavo jo pakaitalus – stabus. Primityvus žmogus juos pasigamindavo iš medžio ar akmens; mūsų gi amžiaus žmogus garbina kitokius stabus: pinigus, juslinius malonumus ir turimą ar įsivaizduotą savo didybę.
Švč. Trejybės sekmadienis yra proga pamąstyti apie Dievo slėpinį. Matydami gražią gamtą, protingus žmones, planetas ir žvaigždynus, susimąstome: iš kur visa tai? Jei žmogus neturi išankstinio nusistatymo netikėti, protas tiesiog reikalauja pripažinti be galo protingą ir galingą Kūrėją. Todėl visais amžiais tikėjimas į Dievą buvo neatskiriama žmogaus egzistencijos dalis.
Dievas nepaliko žmogaus tamsoje, bet apreiškė save, kaip jis kūrė pasaulį, kaip leido žmogui naudotis pasaulio gėrybėmis, kaip žmogus bandė pabėgti nuo Dievo – gyventi laikant save dievu ir pagaliau – kaip Dievo meilė surado būdą žmogų išgelbėti. Šį Dievo apreiškimą turime Šventajame Rašte; jame rašoma: „Ieškosi Viešpaties, savo Dievo, ir jį rasi, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela. Su nerimu, kai ateityje visa tai bus tave ištikę, Tu sugrįši pas Viešpatį, savo Dievą, ir jo klausysi. Kadangi Viešpats, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas, jis tavęs nepaliks ir nesunaikins“ (Įst 4, 29–31).
Be Dievo apreiškimo mes nežinotume, kad Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Senasis Testamentas mums pasakoja apie Dievą Kūrėją – jo išmintį ir kūrybą; pasakoja apie Dievo meilę žmogui: jį ne tik sukuria, bet juo ir rūpinasi. Dievas nurodo kelią, kuriuo žmogus turi eiti, jei nori būti laimingas; prie Sinajaus kalno duoda Dekalogą, kurio esmė yra meilė: „Mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats. Mylėk tad Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos aš tau šiandien sakau, giliai tau širdin teįsminga“ (Įst 6, 2–6).
Naujojo Testamento knygos mums pasakoja apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą, jo gyvenimą, Evangelijos skelbimą, mirtį ir prisikėlimą. Apaštalas Jonas kalba apie Jėzų, kaip amžinąjį Dievo Žodį, per kurį yra sukurtas pasaulis: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1,1.14).
Naujasis Testamentas pasakoja ir apie Šventąją Dvasią, kurią Jėzaus vardu siunčia Tėvas ir kuri pasilieka su Jėzaus draugais iki amžių pabaigos, iki susitikimo pas dangaus Tėvą.
Šventoji Dvasia, jei tik leidžiame jai veikti, mus veda per gyvenimą ir mus padaro Dievo vaikais. Dėl to apaštalas Paulius rašo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 14–15). Ši apaštalo nuoroda nusako, kad žmogaus santykis su Dievu turi būti panašus į vaiko ir tėvo santykį, kuris grindžiamas ne baime, bet meile.
Dėkokime Dievui už jo Apreiškimą; dėkokime už triasmenio Dievo vardu gautą krikštą ir amžinojo gyvenimo pažadą.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
