Rugpjūčio mėnesio antrąjį sekmadienį Jėzus pamokančiai primena, kad regimasis ir dvasinis pasauliai žmogui yra vienodai svarbūs ir būtini. Jėzus kalba apie duoną, kaip svarbiausią ženklą ir žmogiškos gyvybės palaikymo sąlygą šiame pasaulyje. Tačiau primena, kad yra ir svarbesnių žmogaus pilnaverčio buvimo ir augimo šiame pasaulyje pradmenų, kurių esmė – tikėjimas.
Ar galėtume įsivaizduoti žemdirbį, kuris sėja sėklą ir netiki derliaus gausa? Gal būt šiandien kai kurių nepasisekusių ar net tiesiog nevykusių mūsų darbų ir užmanymų paslaptis yra tikėjimo stoka? O kaip tikėjimo stoka gali atsiliepti, kai mes klausome mokytojo, gydytojo, kunigo – išmintingesnių už mus patarimo, tačiau nieko negirdime, nenorime keistis ir matyti kitokios tiesos, o esame apsėsti vien savo teisuoliškumu?
1996 m. pavasarį skaudi nelaimė nutiko prie Everesto. Vienam alpinistui besileidžiant nuo kalno pradėjo stigti deguonies. (Žinant, kad be deguonies šis kalnas yra sunkiai įveikiamas, deguonies balionai yra padedami tam tikru atstumu kalnu leidžiantiems ir kylantiems.) Radijo ryšiu susisiekęs su baze jis pranešė apie iškilusią netikėtą problemą – tuščius deguonies balionus. Tačiau, vėliau paaiškėjo, kad balionai buvo pilni. Stingant deguonies nelaimėlis vis labiau ir labiau praradinėjo sveiką nuovoką ir neklausė bazės operatorių nurodymų. Kai pagalba buvo šalia, jis, deja, ja nepasinaudojo. Paaiškėjo graudi ir liūdna tiesa – vien žinojimas dar yra ne viskas. Tikėjimas ir pasitikėjimas artimu kartais yra daugiau už bet kokį žinojimą ir turimas žinias.
Mes šiandien labai mėgstame ieškoti įvairiausių gyvenimo mokytojų, asmeninių trenerių, savo apsipirkimo vadovų, dietos ir gyvenimo būdo specialistų. Jėzus mus moko paties svarbiausio – savo gyvenimo prasmės atradimo Dievuje. Gal pabandykime dar kartą atsigręžti į Jėzų ir atrasti save Dievo ir Bažnyčios paveiksle?