“Viešpats išgelbėja teisiuosius” (102 psalmė)
Nerasime žemėje tokios tautos ar tikėjimo, kuris neskelbtų sielos nemarumo, amžino gyvenimo vilties. Vėlinių metas – tai proga prisiminti išėjusius į amžinybę ir palydėti juos savo malda. Pirmųjų amžių krikščionys Romos katakombų sienose yra palikę gražiausius tikėjimo amžinuoju gyvenimu liudijimus: “Atminkite mus, išėjusius pas
Viešpatį, savo maldose “. Šv. Mišių liturgija nuo pirmųjų amžių būtų buvusi nesuprasta, jei joje nebūtų buvę “Maldų už mirusius” dalies. Patys ankstyviausieji krikščionybės raštai šalia Naujojo Testamento, kaip Pauliaus ir Teklės Darbai, Perpetua ir Felicitos Kankinystė, abu parašyti antrame amžiuje po Kristaus, atskleidžia pirmųjų krikščionių dvasinę praktiką – melstis už mirusius. Vakare prieš miegą sukalbėti amžiną atilsį už visus mirusiuosius yra gražus dvasinis paveldas, atkeliavęs pas mus iš ankstyvosios Rytų Krikščionių Bažnyčios. Ankstyvieji Bažnyčios Tėvai maldas už mirusius labai vertino ir tikėjo, kad tai paveldėta nuo apaštalų laikų. Jau Tertulijonas (160-240 po Kr.) rašė apie atmintinų mirties datų aukojamas šv. Mišias ir ragino našles melstis už mirusius savo vyrus. Šv. Augustinas dažnai melsdavosi už savo mirusią mamą prisimindamas jos pasakytus žodžius: “Palaidok mane kur nori, bet prie altoriaus maldoje mane visada prisimink”.
Šiandien, kai kurių modernių krikščioniškų tikėjimo šakų toks gajus įsitikinimas, kad pragaro ir skaistyklos nėra, kad tai tik išmislas, tam atsakymą galėtų pasufleruoti ir vienas jaunas Žemaitijos parapijos šv. Mišių patarnautojas, vardu Teodoras, sutiktas praėjusią vasarą Lietuvoje. Kartą pokalbyje po šv. Mišių apie pragarą, skaistyklą ir dangų jis susimąstęs atsakė: “Jei nėra skaistyklos ir nėra pragaro, tai negi Danguje būsime kartu su Hitleriu, Stalinu ir kitais tironais?”. Ne mums teisti, ar skirstyti vietas, kam skirtas dangus, kam skaistykla, o kam pragaras, bet, kad yra skirtumas tarp žmogaus gyvenimo pavyzdžio, galime tai pajausti nesutepta sąžine ir tyru protu.
Vėlinių, maldų už mirusius dieną, vienintelę dieną bažnytinių metų laikotarpyje, kunigas turi teisę aukoti trejas šv. Mišias. Šiandien, kai laidotuvėse vis labiau įsigali kalbų apie mirusio nueitą gyvenimo kelią tradicija, vienas airių kunigas yra gražiai parašęs: “Kai aš mirsiu, tikiuosi žmonės už mane melsis, o ne tuščiai kalbės apie tai, koks buvo mano gyvenimo kelias. Nes tik maldos dėka sugebėsiu įveikti nuo skaistyklos iki dangaus man paruoštą kelią”.
Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.
Tegul ilsisi ramybėje. Amen.