Sekmadienis prieš Šeštines, Viešpaties Žengimo į Dangų šventė, mums atskleidžia Jėzaus mokymo palikimą – ne baimės, įtarumo ar žiaurios apgaulės, tačiau vien artimo meilės ir švento pasiaukojimo. Kai Jėzus kalba apie tikrą gyvenimo prasmę ir tikrą džiaugsmą, kaip to sąlygą nurodo meilę. Ar gali būti žmogaus gyvenime prasmė ir tikras džiaugsmas, jei nėra ten meilės?
Vėliau apaštalas Paulius Himne Meilei savo laiške Korintiečiams net pačias aukščiausias Dievo dovanas ir talentus žmogui laiko niekuo ir visiška tuštybe, jei jie nėra palydimi meilės. Ir lygiai taip pat, jei žmogus myli, jam visa kita nebėra taip svarbu, net jo paties gyvybė. Nes meilės galia, kuri yra viena iš aukščiausių Dievo dovanų, jau žmogų veda nauju dvasinės patirties keliu, leidžiančiu tarytum matyti iš aukščiau jį supantį pasaulį. Todėl kartais aplinkinių toks žmogus yra laikomas keistuoliu, arba šventuoliu, tačiau niekada nesusitaikančiu su aplinkinio pasaulio rūsčia tikrove.
Vienas iš tokių mums visiems gerai žinomų yra a.a. Kun. dr. Arvydo Petro Žygo (1958-2000-2011) gyvenimo pavyzdys. Prieš daugiau kaip 20 – metų įsiveržęs į Lietuvos padangę kaip jaunas mokslų daktaras, amerikonas lyg jaunas viesulas jis atnešė ir parodė kiekvienam iš mūsų lietuviško dvasingumo ir gyvenimiško idealizmo grožį. Praėjusį savaitgalį jau buvo paminėtos pirmosios jo užgimimo Amžinybei metinės Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume. Kai visa Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, netrukus krito ties aukso veršiu melsdama greitesnio vakarietiško gerbūvio, jis buvo gaivus, deja, turbūt vienišas tikėjimo ir lietuvybės šauklys – ieškoti savęs ne pasviečiuose, bet Lietuvoje. Kai galingos emigracijos bangos pajudėjo link išsvajotų Vakarų, jis ir čia buvo ko ne vienišas mažas lietuviškas laivelis, kuris priešingai iš Vakarų yrėsi pas savus. Lyg jam būtų skirti šie Evangelisto Jono žodžiai: “Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė” (Jn 1, 11). Nepriėmė, kad gyvenimo laimė ir tikra prasmė yra ne turėjime, bet mokėjime pasidalinti. Gyventi kitu, girdėti, matyti ir jausti pirmiausia artimą, o tik paskui save. Kaip niekas kitas matė jo mylinčias ir atlaidžias akis jo buvę studentai, mokiniai ir bendražygiai. Tikiu, ši netektis tėvynei Lietuvai yra ženklas ir pamoka susimąstyti, kur einama, kaip einama ir kas perims a.a. kun. dr. Arvydo Petro Žygo tikėjimo ir tautiškumo, artimo ir tėvynės meilės vėliavą?!
Arvydai, čia tikrai apie tave: “Jau nebevadinu Jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs ( Jn 15, 15 ).