Sūnaus palaidūno sekmadienio Evangelijoje sugrįžtame prie beribės Dievo meilės, įkūnytos tėvo asmenyje. Tėvas, leidžiantis rinktis savarankiškai savo gyvenimo kelią, eiti net klaidų ir klystkelių takeliais, niekuomet neapleidžia savo vaikų tikėjimo ir meilės dvasioje.
Šiomis dienomis apie 700 žemaičių piligrimų lankėsi šventajame mieste – Romoje. Džiugi dvasia būti kartu, melstis ir dėkoti už mūsų protėvių pasirinktą dvasinio gyvenimo kelią – tai kiekvieno piligrimo maldų intencija.
Gyvenime kiekvienas dažnai susiduriame su vienokia arba kitokia piligrimyste. Ar tai būtų kelias Dievop, ar atvirkščiai, kaip šio sekmadienio Evangelijos sūnaus palaidūno mirties ir pražuvimo nuojautos kelionė. Šiomis dienomis kai kas savęs klausė: „Kokia krikščioniškos piligrimystės prasmė?“
Pirmiausia tai dvasinio gyvenimo, tikėjimo atnaujinimas. Čia vykstama dar kartą prisiliesti prie mūsų tikėjimo šaltinių. Sakoma, kad nuo Žemaitijos krikšto tokio gausaus žemaičių piligrimų būrio Roma nėra mačiusi. Antra, tai nepamirštamos akimirkos kiekvienam iš mūsų pilnoje šventovėje suvokti ir pajausti gražų žemaičių maldos ir tikėjimo susivienijimą. Trečia, piligrimystė yra krikščionybės širdis ir pradžių pradžia. Štai trečiadienį, kovo 6d., dvasingas žemaičių piligrimų būrys su bemaž 30 kunigų ir abiem Telšių vyskupais sutartinai meldėsi Šv. Pauliaus Bazilikoje. O juk apaštalas Paulius, tai tas šventasis, kuris šį nuostabų tikėjimą išplatino Romos laikų pasaulyje, jį nešdamas iš miesto į miestą, kurdamas pirmas krikščioniškas ląsteles.
Kiekviena maldinga kelionė, piligrimystė savotiškai primena Jėzaus Atsimainymo dvasinių slėpinių grožį. Norisi apaštalo Petro žodžiais sušukti: ” Mokytojau, gera mums čia būti!” ( Lk 9, 33 ).
P.S.pamoksliukas parašytas lankantis Romoje kartu su kitais žemaičių piligrimais. Praleistos akimirkos kartu maldoje ir bendrystėje yra neįkainojamos dvasinės vertė!!!