Kas gynė lietuviškas parapijas praeityje, kas turėtų jas ginti šiandien ir kaip išsaugoti tai, kas dar liko
Vilija Jurgutienė, JAV LB Didžiųjų Ežerų apygardos pirmininkė
Praeitis yra žiburys, kurio šviesoje galime aiškiau matyti, kur stovime šiandien. 1968 metų vasarą, Detroito
arkivyskupijai sprendžiant tautinių parapijų likimą, Detroito visuomenininkas Vytautas Kutkus,
arkivyskupijos sinode atstovavęs Šv. Antano parapijai, „Drauge” klausė: „Kodėl nedaroma jokių centralizuotų
ir planingų pastangų nors egzistuojančias lietuvių parapijas išlaikyti lietuviškomis?” Toje pačioje skiltyje jis
ragino prie Lietuvių Bendruomenės sudaryti komisiją, kuri rūpintųsi parapijų lietuviškumu, o netrukus
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimui pateikė konkrečius pasiūlymus.
Praėjo beveik šešiasdešimt metų. Kas per tą laiką buvo padaryta ir kas iš to išliko, liudija pats „Draugas”. Nuo
1909 metų laikraštis rašė, kas statė bažnyčias, kas jose meldėsi ir kas už jas stojo, kai jas imta uždarinėti.
Šiandien tą archyvą galime skaityti ne po vieną numerį, o kaip visumą. Išanalizavus daugiau kaip dvidešimt
keturis tūkstančius numerių, nuo 1951 metų iki šios vasaros, matyti viena tiesa.
Ten, kur lietuviška sielovada išsilaikė, ją gynė vietos bendruomenė, bet niekada viena. Greta stojo Lietuvių
Bendruomenė ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia, kartu pasiekdamos vietos vyskupą, nuo kurio priklausė
sprendimas. Tačiau nuoseklaus viso krašto darbo, kurio 1968 metais reikalavo Vytautas Kutkus, taip ir
neatsirado.
Šiandien nė viena bendruomenė, kovojanti už savo parapiją ar už galimybę turėti lietuvių katalikų sielovadą,
neturėtų likti viena. Kad tai, kas dar liko, išsilaikytų, reikia nuolatinio viso krašto įsipareigojimo. Kas šio
darbo imasi ir ko dar trūksta, rodo šios savaitės JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesijos darbotvarkė.
Ko nėra JAV LB Tarybos sesijos darbotvarkėje
Rugsėjo 18–20 dienomis Orlande, Floridoje, renkasi JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesija. Jos
darbotvarkėje – protokoliniai klausimai, įstatų pertvarkymai ir komisijų nutarimai. Lietuviškų parapijų
nykimo klausimo – vieno svarbiausių iššūkių, su kuriais susiduria mūsų bendruomenė – joje nėra.
Kaip prieš kiekvieną sesiją, Tarybos komisijos teikia nutarimus, siūlydamos, kuriuos ankstesnius panaikinti,
kuriuos pratęsti ir kuriuos priimti naujus. Juose aprėpiama daug Bendruomenės darbų: kultūros premijos ir
dainų bei šokių švenčių komitetas, mokytojų mokymai ir istorijos vadovėliai, auditas, Lietuvos pilietybės
klausimas, tarybų pervadinimas komitetais, rinkimų tvarkos pakeitimas ir lyderystės seminarai. Visa tai –
reikalingi darbai. Deja, parapijų išlikimo klausimo tarp jų nėra.
Krašto valdybos metinėje veiklos ataskaitoje aprašyta dar daugiau konkrečių darbų. Visuomeninių reikalų
taryba dirbo su JAV institucijomis ir politikais, Švietimo taryba telkė lituanistines mokyklas, Kultūros taryba
gavo finansavimą dvylikai projektų, o Socialinių reikalų taryba keturioms per Kalifornijos gaisrus namų
netekusioms lietuvių šeimoms skyrė po keturis tūkstančius dolerių. Tai rimtas darbas, didžiąja dalimi
atliekamas savanoriškai.
Krašto valdybos Religinių reikalų taryba savo ataskaitos skyriuje nurodo dvi finansuotas veiklas: dvidešimt
antrą kartą surengtą vaikų biblinę stovyklą, kurioje dalyvavo šešiasdešimt du vaikai, ir Taizé maldos vakarą,
abi Lemonte. Tai gražūs darbai, tačiau jie nėra viso krašto sielovados planas. Ataskaitoje randame ir vieną
sakinį: „Šiais metais nusprendėme Sielovados konferencijos neorganizuoti.” Apie uždaromas parapijas,
pagalbą bendruomenėms tariantis su vyskupijomis ar kunigų klausimą ataskaitoje nėra nė žodžio. Tą patį
rodo ir Tarybos nutarimai: dalis to, kas religinių reikalų srityje buvo nutarta anksčiau, liko neįgyvendinta.
Ryškiausias pavyzdys – 2023 metų gruodis. Tarybos Religinių reikalų komisija tada pasiūlė į sąmatą įtraukti
„Kelionės į misijas” punktą: mažos apylinkės neturi nei parapijos, nei kunigo, o kunigo kelionė joms per
brangi („Draugas”, 2023 m. gruodžio 7 d., p. 13). Praėjo beveik treji metai, o šių metų nutarimuose
konstatuojama, kad Religinių reikalų taryba šio projekto neįgyvendina ir finansavimo jam neieško.
Tuo pat metu iš 2026 metų pirmojo Lietuvių Fondo paramos paskirstymo matyti, kad Krašto valdybos
administracinės veiklos efektyvinimui skirta 35 000 dolerių, JAV LB finansinės veiklos efektyvinimui – 28
700, viešiesiems ryšiams ir strateginei komunikacijai – 25 000, lyderystės seminarams apygardose ir
apylinkėse – 18 000, Švietimo tarybos administracinei veiklai ir mokyklų auditui – 8 000, o šiai XXIV
Tarybos sesijai – 42 000 dolerių. Krašto valdybos išlaidų ataskaitoje atskiros religiniams reikalams skirtos
eilutės nėra. Vadyba ir lyderystė reikalingos. Sielovada – ne mažiau.
Toje pačioje ataskaitoje yra aiški, visam kraštui skirta archyvų rinkimo ir perdavimo Lituanistikos tyrimo
centrui tvarka. Archyvus būtina išsaugoti. Tačiau iškalbinga, kad turime planą lietuviško gyvenimo
dokumentams surinkti, o plano padėti tam gyvenimui išlikti neturime. Bendruomenė neturėtų laukti, kol iš
gyvos parapijos liks tik archyvas.
Krašto valdybos pirmininkė Edita Buzėnienė vasarą Lietuvoje surengė intensyvų institucinių susitikimų
ciklą: Kultūros ministerija, Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisija, Krašto apsaugos ministerija,
Vidaus reikalų ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė, universitetai. Visa tai reikalinga. Tačiau tame sąraše
nėra Lietuvos Vyskupų Konferencijos, o sielovada tarp pokalbių temų ataskaitoje neminima. Jeigu parapijos
nyksta, o Lietuvoje kalbamasi su visomis įstaigomis, tik ne su Bažnyčia, tai ir yra viena iš trūkstamų dalių.
Savo ataskaitos skyrelį „Kur einame toliau?” pirmininkė baigia klausimu, ką turime keisti mes patys, ir
priduria: „Stipri organizacija yra ta, kuri nebijo išgirsti ir nepatogaus atsakymo.” Šis straipsnis yra vienas iš
tokių nepatogių atsakymų.
Parapijų išlikimui skirto bendro darbo nematyti jau ne vienerius metus. Veikti reikia viso krašto mastu,
sutartinai, pagal vieną planą ir su žmonėmis, kurie už jį atsako. Laukti dar vieno posėdžio negalime.
Padėka ir viltis – ko netekome ir kas liko
2018 metų liepos 7 dieną Kryžių kalne arkivyskupas Gintaras Grušas pašventino Jungtinių Amerikos Valstijų
lietuvių katalikų kryžių „Padėka ir viltis”, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Kryžiaus statymą
organizavo kunigas Gintaras Jonikas, tuo metu paskirtas Detroito Dievo Apvaizdos parapijos klebonu
(„Draugas”, 2018 m. liepos 12 d.).
Prie kryžiaus pritvirtinta atversta knyga. Viename jos puslapyje – Pauliaus Jurkaus giesmė „Parveski,
Viešpatie”. Kitame surašytos kryžiaus statymą parėmusios įstaigos: Kunigų Vienybė ir devyniolika JAV
lietuvių katalikų parapijų, misijų bei vienuolijų nuo Los Andželo iki Bostono, nuo Detroito iki Vašingtono. Tai
buvo padėka Lietuvai už tikėjimą, kalbą ir tautos atmintį. Išeivija visa tai išsivežė ir savo bažnyčiose išlaikė
tuo metu, kai pačioje Lietuvoje buvo naikinama.
Nuo kryžiaus pašventinimo praėjo aštuoneri metai. Užtenka šiandien perskaityti tą sąrašą.
Brooklyno Apreiškimo ir Čikagos Brighton Parko parapijos 2019 metais buvo sujungtos su kitomis
parapijomis. Cicero Šv. Antano parapija tebėra savarankiška, tačiau jos lietuviškas pobūdis labai susilpnėjo.
Filadelfijos Šv. Kazimiero parapija panaikinta 2011 metais, bažnyčią paliekant kaip maldos vietą. Rochesterio
bendruomenė pati pardavė savo pastatus ir persikėlė į Our Lady of Lourdes parapiją. Hartfordo Švč. Trejybės
misija tebeveikia, bet nuo šių metų gegužės 30 dienos joje nebėra reguliarių lietuviškų Mišių. Detroito Dievo
Apvaizdos parapijos ateitis svarstoma vykstant arkivyskupijos pertvarkai.
2008–2026 metų „Draugo” numeriuose minimos 83 JAV lietuvių parapijos. Penkiasdešimt penkias iš jų
uždarė vyskupijos. Vien 2008 metais buvo uždarytos mažiausiai devynios parapijos, tarp jų Worcesterio ir
Brocktono bei keturios Pensilvanijos angliakasių krašte. 2017 metais panaikinta New Britain, uždaryta
Providence parapija. 2019 metais sujungtos keturios parapijos, tarp jų Maspeth. Waterbury Šv. Juozapo
parapija 2024 metais dekretu sujungta su kita; paskutinės Mišios jos bažnyčioje aukotos šių metų rugpjūčio 2
dieną, o bendruomenė šį sprendimą tebeskundžia. Kitur parapija formaliai tebėra, bet lietuviškų Mišių
nebeliko – Baltimorėje, Bridgeporte ir Hartforde. Connecticut valstijoje jos nebeaukojamos nė vienoje
bažnyčioje.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos užsienio lietuvių sielovados sąraše (sielovada.org) nurodomos šešios likusios
savarankiškos lietuviškos parapijos: Dievo Apvaizdos Detroite, Šv. Petro Bostone, Švč. Mergelės Marijos
Gimimo Čikagoje, Šv. Andriejaus Filadelfijoje, Šv. Kazimiero Klivlende ir Šv. Kazimiero Los Andžele. Misijos
dvi: Palaimintojo Jurgio Matulaičio Lemonte ir Šiluvos Dievo Motinos Mundelein mieste. Dar šešiose vietose
lietuviškos Mišios aukojamos jau ne savoje parapijoje: Čikagos Brighton Park rajone, Cicero, Brooklyne,
Rochester, Beverly Shores ir Vašingtone.
Visos šios šešios parapijos ir abi misijos įrašytos ir 2018 metų kryžiaus lentoje. Lentoje jų dvidešimt.
Savarankiškų liko aštuonios.
Amerikos lietuvių parapijos nebuvo vien bažnyčios. Jos buvo mazgai, kuriuose laikėsi kalba, mokykla,
spauda, draugijos ir kelių kartų atmintis.
1918 metais New Britain mieste, Connecticut valstijoje, gimė Adolfas Ramanauskas-Vanagas – Lietuvos
valstybės vadovas, kovojęs su sovietų okupacija. Kovo 15 dieną jis buvo pakrikštytas lietuvių Šv. Andriejaus
parapijoje („Draugas”, 2007 m. lapkričio 17 d., p. 7). 2017 metais ši parapija buvo panaikinta. Nebeliko ir
1894 metais įsteigtos Waterbury Šv. Juozapo parapijos. Abiejų pradžioje stovėjo tas pats kunigas Juozapas
Žebrys. 1893 metais iš Žemaičių kunigų seminarijos atvykęs, jis čia tęsė Valančiaus kartos Lietuvoje pradėtą
darbą: steigė blaivybės draugiją, leido laikraštį ir ragino tėvus mokyti vaikus lietuviškai. Amerikos lietuvių
parapija išaugo iš to paties religinio ir tautinio sąjūdžio, kuris Lietuvoje išaugino knygnešius.
Tokios parapijos yra ne šalia Lietuvos istorijos, o jos viduje. Jas uždarant prarandami ne vien pastatai,
mokyklos, chorai ar krikštų knygos. Nutrūksta daugiau kaip šimtmetį į abi puses ėjusi grandinė: iš Lietuvos –
su kunigais, o atgal į Lietuvą – su aukomis jos laisvės bylai. Kartu Lietuva praranda ryšį su dalimi savo pačios
istorijos. Tai ne vien tikėjimo ar Bažnyčios reikalas.
Daugiau kaip šimtmetį Lietuvą rėmė ne abstrakti išeivija, o būtent šios parapijos ir aplink jas susitelkę
žmonės. Šiandien nyksta jos pačios. Tai, kas buvo saugoma dėl Lietuvos, dabar nyksta be Lietuvos.
Todėl tai nėra vien išeivijos rūpestis. Tai ir Lietuvos reikalas, ir Lietuva turi būti šiame darbe kartu su mumis.
Padėka turi būti abipusė.
Bendruomenė ir parapijų gynimas
Detroito lietuviai savo parapiją gynė patys ir kartu per Lietuvių Bendruomenę. 1968 metais, kai dėl greitkelio
statybos Dievo Apvaizdos parapijai teko keltis, arkivyskupija siūlė ją paversti įprasta teritorine parapija.
Parapijos statybos komitetas dėl jos ateities derėjosi su arkivyskupu Johnu F. Deardenu („Draugas”, 1968 m.
rugpjūčio 22 d., p. 5). Vytautas Kutkus (1916–2005), vėliau, 1979–1982 metais, vadovavęs JAV LB Krašto
valdybai, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės III Seimui pasiūlė, kad Bendruomenė „privalo rūpintis”, jog
lietuvių pastatytos bažnyčios „nebūtų vyskupijų pasisavintos”, o išeivijos kraštuose būtų skiriami lietuviškai
kalbantys klebonai, savi vyskupai ir įkurtos „lietuvių tautinės vyskupijos arba bent sielovados, kurioms
priklausytų visos ten egzistuojančios lietuviškos parapijos” („Draugas”, 1968 m. rugpjūčio 28 d., p. 5). 1969
metais pas kardinolą Deardeną ėjo ir Detroito LB apylinkės valdyba („Draugas”, 1969 m. gegužės 22 d., p. 5).
Dievo Apvaizda liko tautinė parapija.
Tačiau nuolatinės, visą kraštą apimančios tarnybos, kuri gintų parapijas, iš to neatsirado. Ar Kutkaus siūlyta
komisija buvo sudaryta, nėra aišku: spaudoje apie ją žinių rasti nepavyko („Draugas”, 1968 m. liepos 19 d., p.
3). Krašto valdybos Religinių reikalų taryba įsteigta tik 1982 metais. 1988 metais Detroito visuomenininkė
Liūda Rugienienė, vėliau tapusi PLB vicepirmininke, rašė, kad taryba „galėtų būti didelis ramstis mūsų
išeivijos vyskupui Pauliui Baltakiui, ypač dabar, kada vyksta lietuvių tarpe migracija ir nyksta senosios
parapijos” („Draugas”, 1988 m. balandžio 14 d., p. 3).
Aktyviausiai Religinių reikalų taryba veikė 1994–2012 metais, kai jai vadovavo seselė Margarita Bareikaitė. Ji
kreipėsi į vyskupus, ieškojo kunigų ir rūpinosi lietuviškomis Mišiomis ten, kur lietuviai savos parapijos
neturėjo. 2004 metais, Bostono arkivyskupijai paskelbus apie planą uždaryti Šv. Petro parapiją, taryba į
pagalbą pasitelkė Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatą prelatą Edmundą Putrimą. Jis arkivyskupui įteikė
kardinolo Audrio Bačkio laišką, o Bendruomenė akciją viešino savo tinklalapyje. Po trylikos mėnesių
parapijos uždarymas buvo atidėtas neribotam laikui. Parapija veikia iki šiol („Draugas”, 2005 m. liepos 14 d.,
p. 4).
Po 2012 metų taryba daugiau dėmesio skyrė kitiems darbams: jaunimo Mišioms, katechezei, Taizé
pamaldoms ir Sutvirtinimo vadovėliui. Tačiau uždarant New Britain, Providence, Maspeth ir Waterbury
parapijas, spaudoje žinių apie tarybos kreipimąsi į vyskupus nerasta. Dėl Maspeth bažnyčios 2025 metais į
Brooklyno vyskupą kreipėsi arkivyskupas Lionginas Virbalas. Bažnyčios nutarta neparduoti.
Sielovados atsakomybė ir įgaliojimai
Rugsėjo 7–9 dienomis Vilniuje susirinkę užsienio lietuvių sielovadoje dirbantys kunigai aptarė dabartinę
padėtį. Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ „Bernardinams” ją apibūdino atvirai: kunigų trūksta ir Lietuvoje,
o lietuviška parapija užsienyje tebėra tikybinis ir tautinis centras, „tik parapijų teliko labai mažai”. Tiems,
kurie lietuviškų Mišių nebeturi, arkivyskupas pataria įsitraukti į vietos parapijos gyvenimą.
Būtent čia prasideda Krašto valdybos Religinių reikalų tarybos darbas. Ten, kur savos parapijos nebeliko,
sielovada gali ateiti pas žmones: gali atvažiuoti kunigas, kartą per mėnesį būti aukojamos Mišios, švenčiamos
šventės savo kalba. Tam ir buvo skirtas neįgyvendintas 2023 metų nutarimas. Tai galima daryti nelaukiant
jokio sprendimo iš Romos.
Arkivyskupas daro, ką gali, ir Maspeth atvejis tai rodo. Tačiau jo galios čia ir baigiasi – ne dėl valios stokos, o
dėl pareigybės ribų. Delegatu jį paskyrė Lietuvos Vyskupų Konferencija, o ne popiežius, todėl ši pareigybė
nesuteikia jam valdžios Amerikoje.
Verta palyginti. Ukrainiečiai Amerikoje turi popiežiaus paskirtą vyskupą, turintį savo bažnytinę valdžią.
Lietuvių išeivija tokį vyskupą taip pat turėjo: nuo 1969 metų – vyskupą Antaną Deksnį, vėliau – vyskupą
Paulių Baltakį. Kai 2003 metais vyskupas Baltakis atsistatydino, ši pareigybė nebuvo atkurta. Liko delegatas,
neturintis valdžios.
Ką tai reiškia, matyti Detroite. Arkivyskupas Virbalas pasiūlė arkivyskupijai kunigą iš Lietuvos, kurį Dievo
Apvaizdos parapija būtų pati išlaikiusi. Atsakymas buvo „ne”. Vietos arkivyskupas gali atmesti mūsų
arkivyskupo prašymą, ir daugiau kreiptis nėra į ką. Vadinasi, klausimas yra ne geros valios, o įgaliojimų.
Kaip kitos bendruomenės gavo savo vyskupą ir bažnytinę valdžią
Ukrainiečiai ir rusinai į Ameriką atvyko tuo pačiu metu kaip lietuviai, dirbo tose pačiose Pensilvanijos
kasyklose ir statė savo bažnyčias. Jos priklausė vietos lotynų apeigų vyskupams, o savo vyskupo šios
bendruomenės neturėjo. Jų padėtis buvo tokia, kokia šiandien yra mūsų. Ji pasikeitė trimis etapais.
Pirmasis žingsnis žengtas 1907 metais, kai popiežius Pijus X paskyrė Soterį Ortynskį visų Amerikos graikų
apeigų katalikų vyskupu (tai ukrainiečiai ir rusinai katalikai, meldęsi Rytų, arba Bizantijos, apeigomis ir
pripažinę popiežių; jie nebuvo stačiatikiai). Tačiau tais pačiais metais paskelbtas apaštališkasis laiškas „Ea
semper” nustatė, kad savarankiškos valdžios jis neturi: kiekvienoje vyskupijoje galėjo veikti tik tiek, kiek
leisdavo vietos vyskupas. Tai beveik ta pati padėtis, kurioje šiandien yra arkivyskupas Virbalas, nors Ortynskį
buvo paskyręs pats popiežius.
1912 metais Ortynskiui suteikta savarankiška valdžia, o 1914 metų dekretas apibrėžė, ką ji reiškia. Vyskupas
buvo tiesiogiai pavaldus Romai, o ne vietos Amerikos vyskupams. Ortynskis galėjo pats paskirti iš Europos
atvykusį kunigą į Amerikoje veikiančią ukrainiečių parapiją. Vietos vyskupas nebegalėjo šio paskyrimo
atmesti. Tokios teisės arkivyskupas Virbalas neturi. Iš šios tvarkos išaugo Stamfordo eparchija, 2023 metais
turėjusi 51 parapiją ir 15 837 tikinčiuosius septyniose valstijose.
Ukrainiečiai tokią tvarką gavo dėl savo apeigų, o lietuviai yra lotynų apeigų katalikai. Tačiau apeigos nėra
vienintelis pagrindas, kuriuo remdamasis Šventasis Sostas steigia teritorijos ribų nepaisančius bažnytinius
vienetus.
Taip 2012 metų sausio 1 dieną popiežius Benediktas XVI įsteigė asmeninį ordinariatą buvusiems
anglikonams, kurio būstinė yra Hjustone. Jo nariai yra lotynų apeigų katalikai, kaip ir lietuviai. Ordinariatas
jiems suteiktas ne dėl kitų apeigų, o dėl savito maldos būdo, giesmių ir bendruomeninio gyvenimo, kurio
Bažnyčia nenorėjo prarasti. Šiandien jis turi daugiau kaip keturiasdešimt parapijų, apie dvylika tūkstančių
tikinčiųjų ir savo vyskupą – pilnateisį JAV vyskupų konferencijos narį.
Vadinasi, Romai nereikėtų iš naujo kurti to, ko mums reikia. Toks bažnytinės sandaros modelis jau veikia
Jungtinėse Valstijose. Tačiau reikia pasakyti ir kitą tiesą: lotynų apeigų tautinei bendruomenei tokio
ordinariato Bažnyčia dar nėra įsteigusi. Lietuvių ordinariatas būtų pirmasis.
Todėl pradėti reikia nuo klausimo, ar šis kelias mums tiktų: ko jis pareikalautų iš parapijų ir kas imtųsi rengti
tokį siūlymą? Svarstyti galima jau dabar. Greta yra ir darbų, kurie nuo Romos nepriklauso ir kurių galima
imtis tuoj pat.
Siūlymai
Šiuo metu parapijų gynimas ir lietuviškos sielovados tęstinumas nėra koordinuojami viso krašto mastu.
Vienas bendro darbo pagrindas jau yra: nuo Detroito Dievo Apvaizdos parapijos pradėtas „Skaitmeninių
knygnešių” gimnazistų tyrimas išaugo į SaveOurLithuanianParishes.org registrą, kuriame dokumentuojamos
JAV lietuvių katalikų parapijos ir misijos. Dabar reikia paskirti atsakingus žmones, pasitelkti kanonų
teisininką, įsteigti kunigų kelionių fondą, išsiaiškinti, kas atstovauja lietuviams JAV vyskupų konferencijoje,
ir atkurti sielovados konferenciją.
Ką gali ir turi daryti JAV Lietuvių Bendruomenė
Atsakingi žmonės ir kanonų teisininkas. Kiekvienoje Jungtinėse Valstijose veikiančioje lietuvių
katalikų bendruomenėje, nesvarbu, ar ji turi savo parapiją, paskirti už sielovadą atsakingą asmenį, o visoms
bendruomenėms kartu – vieną Amerikos vyskupijų tvarką išmanantį kanonų teisininką. Tai reikia padaryti
dar prieš krizę. Parapijos uždarymo dekretą galima apskųsti Romai, ir Amerikos vyskupijose tokie dekretai
yra atšaukiami: 2012 metais taip įvyko Klivlando vyskupijoje, o šių metų rugpjūtį – dviejose Buffalo
vyskupijos parapijose Niujorko valstijoje. Skundą teikia patys parapijiečiai, ir iš karto: praleidus terminą,
teisė apskųsti prarandama. Viešai apskųstas sujungimo dekretas šiuo metu yra tik Waterbury.
„Kelionės į misijas” ir išsaugojimo fondas. Įgyvendinti 2023 metų nutarimą dėl kunigų kelionių ir
kartu įsteigti parapijų bei misijų išsaugojimo fondą. Jo lėšos būtų skirtos teisinėms konsultacijoms,
galimybių studijoms ir deryboms su vyskupijomis. Kai sujungimo išvengti neįmanoma, derėtis dėl lietuviško
vardo, kunigo ir turto, kaip 2009 metais Klivlende, kur susijungusios lietuvių parapijos vardą išlaikė.
Bendras likusių parapijų ir misijų balsas. Likusios šešios parapijos ir dvi misijos turi kalbėtis ir veikti
kartu. Kalbėdamos vienu balsu, jos turi daugiau svorio negu veikdamos kiekviena atskirai.
Sielovados konferencija. Atkurti konferenciją kartu su Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatūra, viešai
paskelbti jos nutarimus, o kitais metais pateikti jų įgyvendinimo ataskaitą.
Lietuvių atstovas JAV vyskupų konferencijoje. Konferencija turi tautinių sielovadų tarnybą. Jos
sąraše lietuviai įrašyti tarp dvylikos Europos bendruomenių, kurių kiekvienai numatytas atstovas, tačiau
lietuvių atstovas neįvardytas. Reikia raštu paklausti, kas jis yra. Jeigu jo nėra, turėsime oficialų patvirtinimą
prašymui Romai.
Ką gali ir turi daryti Lietuvos Vyskupų Konferencija
Vyskupo pareigybė. Prašyti popiežiaus atkurti nuo 2003 metų neužimtą lietuvių išeivijos vyskupo
pareigybę, į ją paskirti dabartinį delegatą arkivyskupą Lionginą Virbalą ir suteikti jam kanoninę valdžią,
kurios delegato pareigybė nesuteikia.
Kreipimasis į Šventąjį Sostą. Kartu su likusių parapijų delegacija ištirti ordinariato galimybę ir rengti
prašymą Šventajam Sostui. Jame reikia atskirai apibrėžti tris dalykus: vyskupo pareigybę, jam suteikiamus
įgaliojimus ir jurisdikciją, kuriai vardais būtų priskirtos likusios parapijos. Kol parapija nepanaikinta, ji
tebėra savo bažnyčios savininkė ir gali būti perkelta kartu su pastatu. Panaikinus parapiją, perkelti nebėra ko.
Ką gali ir turi daryti Lietuvos valstybė
Valstybės parama. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šiemet lituanistinėms mokykloms užsienyje, tarp
jų ir JAV, skyrė beveik du milijonus eurų. Panašios paramos eilutės lietuviškai sielovadai nėra. Ji galėtų
atsirasti.
Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisija. Įtraukti parapijų klausimą į komisijos
darbotvarkę. Per ją šis klausimas gali pasiekti Seimą ir Vyriausybę.
Kol dar yra ką ginti
Šešios parapijos. Dvi misijos. Trūksta ne minčių ir ne gerų norų, o suderinto trijų institucijų darbo: JAV
Lietuvių Bendruomenės, Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir Lietuvos valstybės. Tai sielovados klausimas, bet
ne vien jis. Tai mūsų paveldas, mūsų istorija ir išeivijos atmintis.
Klausimas, kas gina lietuviškas parapijas, Detroite iškeltas dar 1968 metais. 1988 metais jį vėl kėlė Detroito
visuomenininkė Liūda Rugienienė. 2018 metais Detroito Dievo Apvaizdos klebonas kunigas Gintaras Jonikas
organizavo JAV lietuvių katalikų kryžiaus statymą Kryžių kalne. Detroitas šį klausimą kelia ir dabar.
Kryžius Kryžių kalne pavadintas „Padėka ir viltis”. Padėką jau ištarėme. Viltis priklauso nuo to, ką
padarysime, kol dar yra ką ginti.
Autorės pastaba. „Draugo” archyvą šiam straipsniui padėjo išanalizuoti technologija, kurią Detroito
„Žiburio” lituanistinės mokyklos gimnazistai kuria stažuotėje „Skaitmeniniai knygnešiai”. Kitame
straipsnyje „Atmintis ir ateitis” bus svarstoma, kaip parengti tautos atmintį dirbtinio intelekto amžiui, o
jaunimą – atsakingai spręsti, kuo tikėti ir ką saugoti.