Kas iš mūsų nenori daug pinigų, draugų, meilės ir visokio kitokio gėrio ir dar, kad viskas ateitų savaime, nieko nedarant?
Konfucijus savo tekstuose naudoja terminus “mažas” ir “didelis” žmogus. Anot jo, maži žmonės, darydami mažus blogus darbus, nelaiko jų blogais. Juk jie maži, niekas jų nepastebi, o jeigu ir pamato, tai labai nesmerkia, nes “kas čia tokio”, “visi taip daro”, “niekas nenumirė”, “čia tik baltas melas” ir t.t.
Juk pavėluoti 10 min. tai ne 40 min., tikrai visi gali tiek palaukti. O kur dar pamiršti perskambinti (kam nepasitaiko?), eiti be eilės, truputį pagražinti, truputį apkalbėti…. Sąrašas gali tęsti ilgai ilgai, nes visi jį mokame ir daugelis pasibandėme. Šie maži veiksmai tarsi “palengvina” gyvenima.
Taip pat maži žmonės nelaiko mažų gerų darbų gerais. Ir todėl nemato reikalo jų daryti. Jei visi tai gali padaryti, tai kokia prasmė? Nes dabar nėra laiko ir kiti pasiteisinimai. Maži žmonės todėl ir yra maži, kad “nenusileidžia” ir savo didybės iki smulkmenų, bent jau taip teigia Konfucijus. Jie paprastai užsiėmę dideliais darbais, turi daug ir svarbių reikalų ir kaip taisyklė – mažai laiko.
Maži žmonės nėra blogi ar kvaili, jie tiesiog koncentruojasi į didelius ir, kaip patys mano – svarbius darbus. Ir čia, mano manymu, didysis paradoksas. Būtent maži, nesvarbūs, gal visai nereikšmingi dalykai šią akimirką, yra kažko labai didelio ir svarbaus ateityje, pradžia ar dingstis. Ir tu stovi visai šalia ir dargi matai galimybę. Energija yra energija – visi tai žino. Ir jai nėra mažų/didelių darbų.
Hindu kultūroje yra graži sąvoka Sewa/Sevā. Jis reiškia, kad kasdien žmogus turi padaryti bent vieną gerą darbą, iš kurio negaus naudos. Pakelti šiukšlę, nuvalyti nosį ne savo vaikui, pamaitinti benamį šunį ir t.t.
Kuo būti: dideliu ar mažu – kiekvieno asmeninis sprendimas. Man labai patinka Konfucijaus formulė, nes ji paprasta ir labai aiški. Čia nereikia būti kažkuo ypatingu. Kiekvienas, pasirodo, kad kiekvienas iš mūsų gali būti didis žmogus. 
Veidaknygė /FB