Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, advokato Egidijaus Bičkausko biografijoje tiek punktų, kad net galima suabejoti, ar vieno gyvenimo tam pasiekti pakaktų. Išbandęs tardytojo, teisininko, politiko pareigas, visuomet ieškojo tinkamiausio kelio Lietuvai. Šiandien 60-metį švenčiantis signataras „Vakaro žinioms“ papasakojo, kaip skirtingais jo gyvenimo etapais keitėsi Lietuva.
– Gimimo diena jums malonus laikas, kai norisi pasidžiaugti pasiektais rezultatais, ar liūdnas metas?
– Anksčiau ši šventė buvo linksmesnė, o su metais vis daugiau pasvarstymų, pagalvojimų, ką gero ar blogo padarei ir ką galėsi dar padaryti. Ir man tai šiek tiek rūpesčių laikas. Prieš kokius 8 metus atsirado tokia tradicija – tokiu laiku, kai būna mano gimimo diena, kviečiu visus Lietuvos globos namų auklėtinius į vaikų gokartų turnyrą Vilniuje. Vaikai nežino ir jiems nereikia to žinoti, bet ta tradicija atsirado, kai kažkada Vilniaus plytinės kartodromas man pasiūlė švęsti gimtadienį pas juos, o aš tada nusprendžiau vietoj to suorganizuoti renginį vaikų globos namams. Nuo tada tas renginys yra tradicija. Taigi prieš gimtadienį užtenka ir rūpesčių.
– Jūsų karjeroje ir gyvenime tiek etapų ir skirtingų patyrimų. Kuris jums maloniausias?
– Tikrai tų etapų buvo daug ir skirtingų. Bet jie, matyt, visi papildė vienas kitą. Kartais pagalvoju, ar galėjau būti politikoje ir daryti tai, ką padariau, be iki tol buvusių gyvenimo etapų. Vargu. Aš daug metų iš gerosios pusės atsimenu savo darbo etapą prokuratūroje kaip sudėtingų bylų tardytojo. Tos pareigos davė galimybių analitiškai mąstyti, ieškoti priežasčių ir pamatyti gyvenimą iš įvairiausių pusių bei susitikti su labai įvairiais žmonėmis. Šis etapas uždėjo man tam tikrą antspaudą atsakyti už savo veiksmus ir būti tuo, kuris sugeba priimti sprendimus.
Manau, dėl tam tikrų priimtų sprendimų, – neabejoju, kad jie buvo teisingi, – ir atsidūriau 2 metams Tolimuosiuose Rytuose, kai gavau tiesiai iš Maskvos įsakymą išvykti tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
– Už ką buvote taip nubaustas?
– Dėl savo sprendimų baudžiamosiose bylose, kuriuos pagal to meto logika turėjau derinti su tuometine valdžia, nederinimo, nesuderinimo ar nepriimtinumo.
– Tai buvo konkreti byla ar nuolatos?
– Vienas atvejis, turbūt viršijo viską. Bet tiek to.
Nuo pokario laikų aš esu bene vienintelis sovietinės respublikos prokuratūros pareigūnas, kuris buvo paimtas į tarnybą armijoje. Iš tokių pareigų niekas į armiją neimdavo, o man tuomet buvo jau beveik 30 metų. Bet aš džiaugiuosi, kad man visuomet teko dirbti taip, kad esi pats sau šeimininkas. Niekada gyvenime neteko dirbti darbo, kai reikia sėdėti nuo 8 iki 17 val. Ne dirbti, o sėdėti. Manyčiau, kad ir visi turėtų taip dirbti.
– Kaip įmanoma, paragavus valdžios, neišsižadėti tikrųjų vertybių ir neparsiduoti?
– Aš bent stengiausi. Nelengva, nes nelankstus lūžta. Atrodytų, kad kartais gal patogiau nusilenkti. Vertybių, be jokios abejonės, išduoti tiesiog negalima. Mano kredo buvo: neparduok, neparsiduok ir neišduok savo draugų. Nors mano amžiui gal nepritinka taip sakyti, bet man vieną didžiausių įspūdžių palikusi knyga yra Aleksandro Diuma „Trys muškietininkai“. Aš visuomet stengiausi vadovautis tais principais, kurie ten aprašomi.
Būdamas politikoje visuomet turi galvoti pirmiausia apie tai, kad tu už savo žodį ar veiksmą atsakingas ne tik sau ir savo principams, bet Lietuvos žmonėms. Galbūt labai kiltų noras kažką kategoriško, drąsaus ar patinkančio žmonėms pasakyti, bet negali, nes žinai, kad tai gali atsiliepti visiškai neadekvačiai ir dažnai ne tik tau pačiam, bet ir tiems, už kuriuos tu atsakingas. Juk labai gražu, kai mūsų prezidentė švaistosi skambiomis frazėmis, bet kai kuriose situacijose politikoje tu neturi teisės taip sakyti ir negali to daryti. Nori nenori privalai būti ir lankstus priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių.
– Valdžia sugadina žmones ar jie jau ateina tokie?
– Valdžia gadina žmones ir taip tikrai yra. Vienareikšmiškai. Bet vienus gal daugiau, kitus mažiau. Vienas kažkaip sugeba atsispirti, o kitas nepastebi to sugedimo. Pačiam būnant valdžioje nė neatrodo, kad nutolai nuo žmonių ar sugedai. Atrodo, kad viskas yra taip, kaip buvę. Bet kai atsitrauki, taip kaip aš dabar esu atsitraukęs, supranti ir matai, kad kai kur iš tikrųjų kaip reikiant buvai neteisus ir nematei to, ką reikėjo matyti. Turbūt kiekvienas esame sugedę iki tam tikro laipsnio.
Kai siekėme Lietuvos Nepriklausomybės, mus, signatarus, vienijo bendras tikslas, tačiau ir tada sakiau, kad kai tik jį pasieksime, mūsų nuomonės dėl daug ko išsiskirs. Žinoma, taip ir atsitiko. Visi esame skirtingi ir nieko bloga, kol tai neperžengia ribų. Aš jau dabar matau proveržių užčiaupti skirtingas nuomones. Ateinama prie to, kad pagalvoji, ką gali pasakyti, nes jei pasakysi ką ne taip, gali turėti nemalonumų.
Aš su siaubu pagalvoju, kad tie, kurių net arti nemačiau Nepriklausomybės siekimo laiku, dabar yra netgi didesni patriotai nei aš arba pagal jų kriterijus aš kone Lietuvos antipatriotas. Bet aš visuomet stengiausi būti solidus ir nebūti juokingas. Kaip ir gyvenime turbūt.
– Džiugu ar liūdna šiandien žiūrint į Lietuvą?
– Negali būti viskas taip jau idealu ir nė negalėjo būti taip, kad viskas bus, kaip pats norėjai. Gyvenime nebūna to idealaus varianto. Man tam tikra prasme liūdna, kad esu politikos nuošalyje ir negaliu daryti įtakos procesui, kuris vyksta. Ir ta pati valstybė, kurią aš kūriau, neišnaudojo tiek manęs, tiek kitų signatarų, turinčių patirtį.
Manyčiau, kad, kalbant apie santykius su Rusija, net mano patirtis ir pamąstymai, manau, yra daug arčiau tikrovės nei kai kurių mūsų Rytų analitikų. Jiems, nenumatant, kaip toliau pasaulyje vystysis įvykiai po Maidano, reikėtų krautis daiktus, nes tai buvo akivaizdžiau nei akivaizdu. Arba tai rodo, kad jie nedaro jokio analitinio darbo ir tikrai nesupranta Maskvos psichologijos.
Todėl ir liūdna. Kita vertus, į pasiūlymus grįžti į politiką bent kol kas atsakau „ne“. Dabar aš galiu pasakyti drąsiai, ką aš galvoju vienu ar kitu klausimu iš tiesų. Būdamas politikoje, ypač eidamas atitinkamas pareigas, tokios teisės neturi.
Valstybėje mane jaudina, kad nematau aiškiai susiformavusių atsakomybės principų, taip pat ir iniciatyvos. Juk mūsų valdininkai ar pareigūnai daro tai, kas numatyta jų instrukcijose, ir ne daugiau. Mūsų prezidentė nelabai supranta ir bijau, kad jos patarėjai nelabai pataria, kad ji pirma, kuri ir nukerta tą atsakomybės principo ryšį. Ji lįsdama į įvairius reikalus, kurie pagal Konstitucija nėra jos sferoje, išplauna atsakomybę ir rodo tokį pavyzdį kitiems. Net ir An-2 lėktuvo paieška yra Vyriausybės pareiga, o ne prezidentės. Bet dabar kalba krašto apsaugos ministras ir prezidentė. O ministro pirmininko nėra. Nes prezidentė jau tiek atėmusi iš vyriausybės. Iniciatyvos baimė irgi kyla iš jos galvų kapojimo. Lįsi ne ten, kur reikia, – tuoj nukirs tau galvą. Todėl žmogus sėdi ir galvoja, kad geriau jau nieko nedaryti.
Liūdina ir emigracija, demografinė padėtis. Ir tai, kad politikai nesupranta, jog šios bėdos susijusios ne tik su ekonomine šalies padėtimi. Žinoma, jei negali uždirbti ir dar į tave žiūri kaip į antrarūšį, tikrai žmogus išvažiuos. Bet žmonės išvažiuoja, nes nebetiki, kad kada nors pasidarys geriau. Nebėra tikėjimo savo valstybe. Ir jie negali nieko pakeisti. Juk jie dar turėjo teorišką galimybę organizuoti referendumą, o dabar net ir šis instrumentas apribojamas valdininkų noru leisti arba neleisti.
Žinoma, ne viskas taip blogai. Juk mes atviri pasauliui, pasaulis atviras mums. Net kai kalbėjau, kad ne viską galima drįsti šiandien Lietuvoje pasakyti, džiugu, kad iš tiesų būdamas teisus vis tiek drįsti, o štai žurnalistai dar drįsta ir parašyti. Gal dar blogiau būtų, jei viską pieštume šviesiomis spalvomis, nes juk taip gyvenime irgi nebūna. Gyvenimas būna visoks, todėl jis ir gražus. Gerai, kad jis susideda iš tam tikrų skirtingų etapų.
Be to, noriu pasakyti, kad mano gyvenimą buvo verta gyventi vien dėl to, kad aš dalyvavau šitame procese ir padėjau jame parašą. Ir, žinoma, pažinau tiek daug įvairių ir įdomių žmonių, su kuriais kitomis sąlygomis nebūčiau susitikęs ar susipažinęs. Man daug ką davė šie žmonės ir norisi tikėti, kad aš taip pat jiems kažką daviau.
– Ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?
– Galbūt, kad netektų gyventi nuobodybėje. Ir įdomių bylų sau, kaip advokatui.
*********
Egidijus Bičkauskas
Gimė 1955 m. gegužės 29 d. Jiezne, Prienų rajone, pedagogų šeimoje.
Mokėsi Vilniaus 7-ojoje mokykloje.
1978 m. Vilniaus universitete įgijo teisininko specialybę.
1978-1979 m. Vilniaus miesto Tarybų rajono prokuratūros stažuotojas.
Nuo 1980 m. Respublikos prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas.
1989 m. išrinktas SSRS liaudies deputatu Šilutės rinkimų apygardoje, SSRS Aukščiausios Tarybos narys.
1990 m. Šilutėje išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu, tapo Nepriklausomybės akto signataru.
1990 m. paskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuolatiniu atstovu Maskvoje.
Nuo 1993 m. iki 2000 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Seimo pirmininko pavaduotojas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys ir pirmininko pavaduotojas. Nuo pat Centro sąjungos įkūrimo vienas iš jos vadovų, Centro sąjungos frakcijos Seime seniūnas.
1993 m. kaip Seimo narys vadovavo tuometinio LR prezidento A.Brazausko sudarytai darbo grupei kovai su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija, vadovavo grupei, paruošusiai teisinės sistemos reformos metmenis, taip pat darbo grupei, pateikusiai Seime naująjį LR Baudžiamąjį kodeksą, kuris buvo priimtas 2000 m.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“