Tėvynė mūsų

Algimantas Rusteika. Tiesos akimirkos

Written by Biciulystė Siūlo · 2 min read
Algimantas Rusteika. Tiesos akimirkosKiekvienas turim savo tiesos akimirkas. Seniai seniai, kai medžiai buvo dideli, senelis Landsbergis jaunas ir Algirdas Antrasis dar rėžė sparną „Draugystės“ bufete, aš irgi buvau vis nelaimingai įsimylintis studentas. Ir buvo kažkaip užėję sėdėti per vasaros kaitrą vėsioje skaitykloje, kartais net retų ir specialių leidinių skyriuje, kuriuos išduodavo pasirašytinai, kad nedarysi kopijų, išrašų ir galėjai skaityti tik vietoje, mažame Viešosios pusrūsio kambarėlyje, kur keturi stalai ir pikta boba su kuodu kampe.

Prie ypatingų fondų niekas studentų ir kitų mirtingųjų neprileisdavo, bet vis tiek buvo jaudinančiai gera atsiversti ir tuos praėjusiais dešimtmečiais kvepiančius, sunkius, senovinius laikraščių ir žurnalų metinius komplektus su pageltusiais, romanuose girdėtais pavadinimais, ir pajusdavai istoriją, tėvų jaunystės laikų šviesą ir tamsą, žmonių baimę, viltį ir rudens lietų.

Ieškojau chruščiovinės stalinizmo „pasmerkimo“ kalbos, pokario įvykių, Nepriklausomos Lietuvos ir karo metų periodikos – be jokio plano, iš jaunatviško smalsumo pasiklausius „Радио Свобода“ – per triukšmus ir trukdymus buvau radęs vietą bendrabučio kambarėlio palangėje prie radiatoriaus, kur ūžesiai tapdavo tylesni ir galėjau išgirsti atrandamą naują pasaulį.

Buvau juk kietas, spuoguotas byčas su ilgais plaukais ir pas lenkus už mėnesio algos kainą pirktais džinsais, gavęs vienai nakčiai kseroksu atšviestą „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ ir porą skyrių iš „Archipelago“, nors apie tai nebuvo patartina kalbėti garsiai, bet kalbėdavom ir jaučiau nenugalimą norą prisiliesti prie tų laikų, nes tai man buvo tiesos akimirka, kai nukrinta kaukės ir atsidaro langai.

Dabar nuėjęs irgi rasčiau tuos storus periodikos ryšulius, bet kam – puikiai pamenu, kaip mano alergišką, didelę nosį gnybčiojo trūnijančio popieriaus kvapas, dulkės pakibdavo verčiant lapus saulės pluošte, įkypai krentančiam pro pusrūsio langą ant stalo ir mano rankų su amžinai nukramtytais nagais, kuriuos merginų kompanijoje slėpdavau riesdamas į kumščius.

Tai buvo mano tiesos akimirkos. Pamačiau tuos susirinkimų protokolus, kur mano gerbiami rašytojai, kurių raštus skaičiau ir svajojau taip išmokti perteikti gyvenimus, skundė ir koliojo vieni kitus, ir reikalavo būti tokiais, kaip liepta būti, ir reikalavo bausmių, kurių iš jų reikalavo, ir neapykanta, ir baimė kalbėjo jų lūpomis. Skaičiau visų be išimties klasikų pataikūniškas odes valdovui gimtadienio proga, liaupses žudikams ir tyčiojimasi iš visko, kas sava, kad išliktum tu ir tavo vaikai.

Nebuvo nei pikta, nei gėda, nejutau jokio noro smerkti, buvo jaunatviškai smalsu, išgirdau, užuodžiau ir pajutau kvapus to, kas buvo, kitaip nušvito suaugusių kalbos ir nutylėjimai, ir tėvo žodžiai prie stalo, kuriuos staiga prisiminiau, tik nebegalėjau paklausti, nes nebebuvo pas ką klausti, ir supratau tuos žmones, turėjusius šeimas ir norėjusius paprasčiausiai gyventi, ir tai buvo mano tiesos akimirkos.

Tą vasarą supratau, kad tiesa yra ne tai, ką tau sako, o ką slepia, apie ką vyrai tyli vakarais rūkydami prie ežero po karštos vasaros dienos, kad tiesa yra tai, apie ką bijo kalbėti ir apie ką kalbėti nereikia, ir kad tie, kurie garsiai ir visada kaip reikia – arba meluoja, arba pirmieji išduos, ir kad tiesą visada reikia atrasti pačiam, ir suprasti pačiam, ir už ją visada atsakai.

Kiekvienas turim tiesos akimirkas. Jos ištinka kasdien, tik jų nepamatom, nors matom. Tiesa gyvena paprastuose daiktuose ir dalykuose. Štai katė atsisako ėsti žmonėms skirtą dešrą, o senas žmogus nudirbtom rankom, neturintis gyvūnų, perka jiems skirtą maistą. Tai tiesos akimirka. Ir jei parašytum viską teisingai, nieko nepridėdamas, apie tą katę ir tą dešrą, ir tą seną žmogų, būtų knyga, kurios dar niekas pasaulyje nėra parašęs.