„Mes padarėme 2002 metais išleisto ir 2018 metais perleisto romano „Žali“ analizę. Vieną kitą dalyką autorius yra pakeitęs (pavyzdžiui, 2018 m. romane „Žali“ kalbant apie partizanus nebeliko žodžio „išsigimėliai“), bet paniekinanti ir šmeižikiška esmė ir perleistame romane išlieka. Todėl teismui paruoštas skundas, kuriame cituojamas ne 2002 metų, bet 2018 m. „Žali“ leidimas ir prašoma, kad teismas panaikintų prokuroro J. Lauciaus varasio 8 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir grąžintų tyrimo papildymui dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių.
Prokuroras J. Laucius savo nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl M. Ivaškevičiaus atsakomybės pagal BK 170/2 straipsnio 1 dalį (dėl tarptautinių nusikaltimų neigimų) ir 313 straipsnio 2 dalį (dėl mirusiojo atminties paniekinimo). Bet toks kaltinimas Klaipėdos apygardos teisme pateiktas buvusiam Klaipėdos miesto tarybos nariui Viačeslavui Titovui, kuris neigė sovietų tarptautinius nusikaltimus ir žemino bei šmeižė partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Kuo gi V. Titovas skiriasi nuo M. Ivaškevičiaus, kurio romane iš esmės neigiamas visas Lietuvos partizaninis pasipriešinimo okupacijai judėjimas ir įžeidžiančiu bei užgauliu būdu vertinami konkretūs partizanai, jų vadas J.Žemaitis?
Prokuroro nuoroda atsisakyti ikiteisminio tyrimo yra ta, kad 2002 metais, kai buvo atspausdintas M. Ivaškevičiaus romanas „Žali“, BK 170/2 ir 313 straipsniai negaliojo. Su tuo sutinkame. Palyginus 2002 m. knygos „Žali“ tekstą su antruoju, atspausdintu 2018 metais, kai minėti BK straipsniai jau galioja, radome tik kai kuriuos pakeitimus, bet esminiai knygos pasipriešinimo okupacijai neigimo, užgaulumo ir įžeidimo teiginiai išliko. Tad darome išvadą, kad M. Ivaškevičius suprato ankstesnę kritiką (2002 m. kilusį pasipiktinimą dėl romano), todėl sąmoningas laisvės kovą niekinančios knygos perleidimas yra ne tik amoralu, bet ir nusikalstama. Ir antrajame romano leidime lieka tas pats valstybės egzistencinio kelio karikatūrinis piešinys, partizanų kovą niekinantis tekstas, todėl vien moralinio pasmerkimo nepakanka, reikia įvertinti teisiškai kaip Lietuvos valstybės egzistencinio išlikimo griovimą, kaip valstybės konstitucinių pamatų draskymą. Manau, jog M. Ivaškevičiaus knygoje pateikiami tekstai yra atvirai įžeidūs, niekinantys partizanų pasipriešinimą okupacijai, dezorientuojantys jaunąją kartą, žeminantys ir partizanų artimuosius, ciniški ir neigiantys okupaciją bei pasipriešinimo jai kovos tikrovę. Todėl įstatyminė savigyna šiandien sudėtingoje globalioje situacijoje tampa būtina ir svarbia, nes tą pačią niekinimo idėją mums bruka ir iš užsienio.
Parengė Irena Babkauskienė.