Ambicija (lot. ambitio – garbės troškimas) – nepamainomas mūsų dienų variklis. Kaip ambicingumo dvynė yra arogancija, taip ir ambicingumo formulė yra tvirtai susieta su dviem raidėmis: A ir Š.
* * *
Mums reikia ambicingų politikų ir ambicingų planų, nuolat kartojo konservatorių – krikščionių demokratų lyderis, ryžtingasis pensijų karpytojas Andrius Kubilius. Jam obalsiu pritarė sveiko proto dešinysis, liberalų vedlys Eligijus Masiulis.
– Aš! – vienądien į kvietimą atsiliepė buvęs pokerio žaidėjas Antanas Guoga, jau pagarsėjęs sugebėjimu savo turtus vertinti itin mažais mokesčiais. – Aš!“ – kitądien atliepė ir Gabrielis Landsbergis, Sąjūdžio anūkas (R. Juknevičienės metafora), lyg pagal monarchinį pavaldumą paruoštas partijos perėmimui.
Abu jauni, abu nepatyrę, bet itin ambicingi. Abu pagarsėjo pernai, kai iš politikos vystyklų iškart šoktelėjo į akademikus – tapo europarlamentarais. Vienas – dėl to, kad turėjo pakankamai pinigų ypatingai rinkimų kampanijai. Kitas – dėl savo ypatingos pavardės.
Abu „AŠ“ save po metų jau įsivaizduoja premjerais – valstybės iždo dalintojais. Tikrai ambicingam politikui nedera nei kuklumas, nei lūzeriškas abejojimas savo patirtimi ar gebėjimais. Ambicingas politikas neserga ir jautrumo kompleksais dėl kitų, anksčiau atėjusiųjų į partiją. Tokios dvasinės kančios – silpnųjų požymis. Tikra ambicija reiškia visai ką kita: savo vertės jautimą, išdidumą, savimeilę, puikybę (Tarptautinių žodžių žodynas).
Pasitikėk savimi, tikėk savimi – rėkte rėkia mums psichologai, jų vadovėliai, rinkėjai ir politikieriai. Pasitikėk savimi – tik tada būsi išaukštintas.
* * *
„Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.
Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį.
Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo užmokestį.
Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau: jie atsiėmė savo užmokestį.“
* * *
Visa mūsų politinė sistema yra priešinga Kristaus mokymui. Ji surėdyta varžybų principu: turi nuolat, kasdien, įrodinėti esąs geresnis, vertesnis, protingesnis už kitus. Ir tuos savo įrodymus tūkstančius kartų dauginti plakatuose, reklamose, klipuose, laidose, lipdukuose, kalendoriukuose, pluksnakočiuose, paramose krepšiniui, mašinų langų valytuvuose, agurkų konservuose ir net pirmoko pasuose. Greičiau jau kupranugaris pralys pro adatos skylutę, nei vargšas ar kuklusis pateks į valdžią – norint ištrimituoti apie visas savo dorybes, pranašumus, išdalintas išmaldas, turi turėti galybę atliekamų pinigų. Arba turtingų rėmėjų. Arba liaupsėmis, pataikavimais ir kitomis mažomis dovanėlėmis įsiteikti turtingos (iš valstybės biudžeto remiamos) partijos vadams.
Išvardinkite, kodėl jūs esate geresnis už savo varžovus? – TV ar radijo laidose mėgsta klausti žurnalistai.
Ir prasideda…
Matėte, kaip per šventes bažnyčių pirmose eilėse prieš TV kameras susėda politinė grietinėlė? Net tie, kuriems Šv. Velykos – ne Kristaus, bet tik gamtos prisikėlimas. Jie jau atsiėmė savo užmokestį?
Mūsų politika nei kiek nebesiskiria nuo stadionų verpeto: himnai, vėliavos, būgnai, sirgaliai, beatodairiškos aistros, reitingai, pjedestalai. Pergalės ir pralaimėjimai. Pilnos arba tuščios tribūnos. Nuleisti arba pakelti nykščiai. Jaunas teisus, nes turi daugiau jėgos ir ambicijos. Sava komanda taip pat teisi – kad tik nugalėtų. Nugalėtojai juk neteisiami.
Tuo abejojantys yra lūzeriai. Arba priešai. Ir tik išdavikai kovoje atsuktų antrą žandą.
Įsivaizduokite, kaip keistųsi sporto (ar politikos) industrija, jei po rungtynių (rinkimų) komandos (partijos) mazgotų varžovams kojas?
* * *
Sąjūdžiui paėmus valdžią a.a. Algirdas Patackas bandė siūlyti naują (seną) valdymo formą: kad svarbiausius ir opiausius valstybės klausymus svarstytų ne parlamentas, Vyriausybė ar prezidentas, kas ketveri – penkeri metai besikeičiantys sportiniu principu, bet tokia savotiška išminčių taryba. Ją sudarytų Tautos autoritetai, žmonės, kuriais pasitikėtų ir pozicija, ir opozicija. Kuriems nereikėtų savo „aš“ tiražuoti plakatais, facebookais ar klipais, kurie būtų gerai žinomi ne išloštais ar per Gazpromą uždirbtais turtais, ne senelių pavardėmis, o savo gyvenimu, jau nuveiktais darbais.
Šis siūlymas, suprantama, buvo pašieptas, atmestas, net nesvarstytas, nors tokių valdymo formų būta ne tik senose kultūrose, jos įvairiai atsikartoja ir šių laikų demokratijose. Pavyzdžiui, prisiekusiųjų teisme, kur teisingumą vykdo ne profesionalai teisėjai (koks nepasitikėjimas teisėjais!), bet abiem bylos pusėms tinkami piliečiai. 2007 m. Europos vadovai iš žinomų politikų taip pat buvo sudarę Išminčių grupę, kuri ruošė savo išvadas apie Europos Sąjungos ateitį, klimato kaitą, turtinę nelygybę, migraciją, kovą su terorizmu ir kt.
Reikalinga vieta tuščia nebūna. Iš lėto, nepastebimai išminčių vietą be jokių įgaliojimų, be Konstitucijos pataisų, be išminties užėmė Konstitucinis Teismas. Toks lyg ir teismas, lyg ir nerinktas parlamentas, kuris ne tik teisia, pildo ir aiškina Konstituciją (KT pirmininko R. Urbaičio prisipažinimas), bet priima nutarimus, iš esmės lemiančius tolesnę valstybės socialinę, politinę, pasaulėžiūrinę raidą. Deja, vis ta pačia – ambicinga, išpuikusia – vaga.
* * *
Noriu ir galiu – taip apie savo sutikimą kandidatuoti antrajai kadencijai pareiškė mūsų Prezidentė. Griausmingi aplodismentai, džiaugsmo ašaros, palaikymo šūksniai, pergalės šampanas.
Cliveas S. Lewisas teigė, kad pagal Kristaus mokymą valstybės vadovu turėtume rinkti labiausiai to nenorintį. Štai jums ir atsakymas, kodėl tiek mažai krikščionių tampa politikais arba kodėl krikščionys politikai ne itin populiarūs.
* * *
Ambicingumo formulė:
…aaa…aš… Aš… AŠ… AŠ… AŠ… AŠ!… AŠ!… ŠA!… ŠA!… ŠA!… ššš… š…
Bernardinai.lt, Tiesos.lt